„Politika nėra akiai malonus sportas“: patarlės asmeniniuose ir politiniuose Hillary Rodham Clinton raštuose

Santrauka

Jei Šiaurės Amerikoje šiuo metu yra žmogus, tikrai nestokojantis patirties ir įgūdžių tapti kitu Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu, tai turėtų būti Hillary Clinton. Kaip ir Eleanor Roosevelt, visuomeniška ir valinga prezidento Franklino Delano Roosevelto žmona, H. Clinton jau įrodė esanti tiesmuka, nepriklausoma, stipri, o kartais – net agresyvi kovotoja už sveikatos apsaugą, aistringa vaikų ir šeimų teisių gynėja, o labiausiai – atsidavusi viso pasaulio moterų atstovė. Ji turi didžiulę politinę patirtį: yra buvusi pirmąja Jungtinių Valstijų ponia savo vyro, Billo Clintono, prezidentavimo metais, Niujorko valstijos senatore ir valstybės sekretore valdant prezidentui Barackui Obamai. Ji geba įtaigiai ir aiškiai reikšti mintis tiek kalbėdama, tiek rašydama. Nors oficialiose, dalykinėse H. Clinton kalbose ir nėra daug metaforų, trijų didžiausių jos knygų (It Takes a Village and Other Lessons Children Teach Us [Reikia viso kaimo, arba Ko mus moko vaikai], 1996, Living History [Gyvoji istorija], 2003) ir Hard Choices [Sunkūs sprendimai], 2014) stilius yra natūralesnis – gana emocingas ir kone aistringas. Patarlių vartosenos požiūriu šias knygas verta panagrinėti įdėmiau, ypač turint omenyje, kad nei recenzentai, nei kritikai neatsižvelgė į jų paremiologinius aspektus, sudarančius nemenką asmeninio ir istorinio šių tekstų reikšmingumo dalį.
H. Clinton užaugo namuose, kur ir tėvas, ir motina dažnai vartojo patarles, norėdami perteikti gyvenimo išmintį dukteriai – kad ji užaugtų išsilavinusi, savarankiška ir būtų sėkmės lydima. Jos knygose esama ištisų pastraipų, kur prisimenamos tokios jai vaikystėje dažnai kartotos patarlės, kaip „Lazda ar akmuo gali sulaužyti kaulus, bet žodžiai niekad neužgaus“, „Reikia gyventi santarvėje su savimi“ ar „Pinigai ant medžių neauga“. Savo pačios dėmesį vaikams ir šeimai ji išreiškia patarlės leitmotyvu – „Reikia viso kaimo, kad užaugintum vaiką“: ši patarlė ne tiktai tampa vienos jos knygos pavadinimu, bet dažnai kartojama ir kitose knygose bei kalbose. Mėgsta ji ir biblinius posakius, kaip antai: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Gal 5:14), „Mylėkite savo priešus“ (Mt 5:44), kurie aiškiai buvo religinio jos auklėjimo dalis. H. Clinton apskritai domisi kalbos formulėmis ir jas kaupia „posakių ir citatų knygelėje“.
Galbūt vengdama pernelyg įkyraus religinio ar pasaulietiško pamokslavimo, H. Clinton nebūtinai kaskart pažodžiui cituoja biblinius posakius ar liaudies patarles. Šiaip ar taip, dauguma jos klausytojų ar skaitytojų geba ir iš užuominų atpažinti paslėptą patarlės prasmę, ypač kai remiamasi tokiais moderniais posakiais, kaip „Vaikai yra mūsų ateitis“, „Namo nesugrįši“ ar „Jei gyvenimas pakiša tau citrinų, pasidaryk limonado“. Norėdama užbaigti ginčą ar pagrįsti kokį nors teiginį, H. Clinton irgi mielai pasitelkia patarles; pavyzdžiui, pabrėždama savo feministinį požiūrį, ji sako, kad „Moteris panaši į arbatos maišelį. Nesužinosi, kokio ji stiprumo, kol nepamerksi į verdantį vandenį“. Kaip ir daugelis kitų, H. Clinton neabejoja, kad šio posakio autorė – E. Roosevelt, tačiau iš tiesų tas pasakymas yra daug senesnis ir tik vėliau buvo jai priskirtas. Kaip ir visi politikai, H. Clinton ne kartą bandė suformuluoti lakių frazių, galinčių tapti visuotinai vartojamais posakiais ar net patarlėmis. Kol kas tokius pasakymus galime laikyti pseudopatarlėmis, pavyzdžiui: „Tarnystė – tai dvipusio eismo gatvė“, „Už kiekvieną vaiką reikia kovoti“, „Gerbkime praeitį, galvokime apie ateitį“, jau nekalbant apie „firminį“ jos pareiškimą: „Žmogaus teisės yra moters teisės, o moters teisės yra žmogaus teisės.“
Nenuostabu, jog kalbėdama apie moteris, įsitvirtinančias profesijose, kurios anksčiau buvo prieinamos tik vyrams, ji metaforiškai nusako šį reiškinį žinomu posakiu „pramušti stiklines lubas“.
Būdama pirmoji ponia, o vėliau – valstybės sekretorė, H. Clinton apvažiavo visą pasaulį ir svetimose šalyse taip pat prisirankiojo patarlių, kurias labai mėgsta vartoti savo kalbose, prieš tai atitinkamai apibūdindama. Aišku, pačias patarles vartoja išverstas į anglų kalbą, tačiau jos vis tiek gerokai praturtina jos kalbas kultūriniu ir istoriniu požiūriu. Pavyzdžiui: „Kinijoje nuo seno sakoma, kad moterys laiko pusę dangaus, tačiau iš tiesų daug kur pasaulyje jos laiko daugiau nei pusę“; „Esu girdėjusi seną Afrikos patarlę: Kad ir kokia ilga būtų naktis, diena vis vien išauš“; „Yra tokia sena Birmos patarlė: Kai lyja, kaupk vandenį.“ Tačiau ypatingą dėmesį H. Clinton skiria angliškoms patarlėms, aiškiai parodydama, kad vartoja jas labai sąmoningai – tam, kad pagrįstų savo pastebėjimus daugelio kartų išmintimi. Antai pirmajame iš toliau pateikiamų pavyzdžių ji netgi deklaruoja savo išskirtinę „meilę“ vienai patarlei! Kiekvienas patarlių tyrėjas turėtų būti patenkintas aptikęs tokius žodžius: „Yra toks senas posakis, kuris man ypač brangus: Negali atsiraitęs rankoves kibti į darbą, jei vis dar grąžai iš sielvarto rankas“; „Juk nuo seno sakoma, kad melas spės pusę pasaulio apibėgti, kol teisybė apsiaus batus“; „Jų elgesys man priminė seną posakį: Tikėkis geriausio, o ruoškis blogiausiam.“
Žinoma, gimtosios kalbos patarlių nereikia specialiai pristatinėti, tad daugelyje H. Clinton parašytų tekstų jos vartojamos natūraliai – kaip komunikacijos proceso dalis. Kaip tik taip ji cituoja „Nepriklausomybės deklaraciją“, kad „visi žmonės iš prigimties lygūs“, bei kitas nuo seno puikiai žinomas patarles, tačiau sykiu labai stengiasi parodyti, kad išmano ir dabar populiarius posakius, atspindinčius modernybės realijas, kaip antai: „ Atsipūsk ir nesijaudink“; „Gyvenimas – kaip šokoladinių saldainių dėžutė“; „Velnias slypi smulkmenose“.
Puikiai išmanydama patarles, H. Clinton net pati sukuria antipatarlių, kad pabrėžtų savo teiginius ar išvadas, pavyzdžiui: „Nė viena šeima nėra sala“ – pagal posakį „Joks žmogus nėra sala“; „Vaikų auginimas nėra akiai malonus sportas“ – kaip „Gyvenimas nėra akiai malonus sportas“.
Žinoma, šioje esė visi pavyzdžiai aptariami ir interpretuojami atitinkamuose kontekstuose, aiškiai parodant, kad patarlės yra svarbi H. Clinton retorinės meistrystės dalis. Nors savo politinėje retorikoje ji veikiausiai ir nėra tokia patarlių meistrė kaip kai kurie kiti garsūs Amerikos visuomenės veikėjai, pavyzdžiui, Abrahamas Lincolnas, Frederickas Douglassas, Elizabeth Cady Stanton, Susan B. Anthony, Harry S. Trumanas, Martinas Lutheris Kingas ar Barackas Obama, savo knygose ji akivaizdžiai pasikliauja patarlėmis (ar netgi labiau – patarlių tipo posakiais). Kaip ir kiti ką tik išvardyti Amerikos veikėjai, ji puikiai suvokia, kad gyvenimo išmintis ir žinios, perteikiamos patarlėmis, gali labai pagelbėti įteigiant auditorijai pačiai H. Clinton asmeniškai ar politiškai svarbius dalykus. Atrodo, kad savo raštuose dėstydama mintis apie politinę Amerikos istoriją bei būsimą Jungtinių Valstijų vaidmenį pasaulyje, H. Clinton išties atsižvelgia ir į didžiulę sudėtingos patarlių ir politinės retorikos sąveikos svarbą. Tiesa, patarlės jai yra ne ideologinis instrumentas, o veikiau kalbinė priemonė, skirta taikliomis metaforomis pagyvinti šiaip jau gana sausą, dalykišką jos stilių. Žvelgiant į aktualiąją patarlių vartoseną jos raštuose, dar kartą tenka įsitikinti, kokiose skirtingose ir daugialypėse situacijose, įvairiomis funkcijomis ir prasmėmis gali būti pasitelkiamos patarlės. Kiekviena savitai pavartota patarlė leidžia geriau pažinti H. Clinton asmenybę, jos mąstymą bei tikslus, keliamus sau ir savo šaliai. Kad ir ką manytume apie šios moters politinę veiklą, ji neginčytinai įrodė esanti aktyvi ir patyrusi lyderė – tiek Jungtinių Valstijų, tiek pasauliniu mastu.