Skambanti užstalė: vaišių dainos tradiciniuose bendruomenės sambūriuose

Santrauka

Apie vaišių dainas folklorinės kultūros kontekstuose prasminga kalbėti mažiausiai iš dviejų lygiagrečių pozicijų: kaip apie neatsiejamą įvairių tradicinių lietuviškosios užstalės sambūrių dalį, tam tikrą dainiškąją jų prasmių (iš)raišką ir kaip apie savitos, iš bendros dainų visumos gerokai išsiskiriančios folklorinės sanklodos kūrinius. Vyraujantys folkloriniai motyvai (alaus darymas, svečių sukvietimas ir išprašymas, primygtinis raginimas vaišintis „iki dugno“, kaimynų / giminių pašlovinimas ir kt.) ir atlikimo specifika (dainavimas susibūrus draugėn ir ratu dalijantis vaišėmis bei dainavimą jungiant su tradiciniais užstalės veiksmais) paakina į šias dainas žvelgti ne kaip į folklorinę sambūrių iliustraciją ar „muzikinį“ foną, bet kaip į integralią ir tradiciškai motyvuotą bendruomeninio solidarumo raiškos priemonę. Vaišių dainoms labiau negu kitiems lietuvių dainų klodams būdingas savitu rituališkumu, unikaliomis hiperbolėmis ir specifiniu juoku pasižymintis folklorinių vaizdų pasaulis, tiesiogiai besisiejantis su tradicine užstalės kultūra ir bendruomenės komunikacijos dinamika.