Folklorinė sapno kalba: oneiriniai naratyvai bendruomeninėje komunikacijoje

Santrauka

Kultūros tyrimuose, kaip ir psichologijoje, pastebima tendencija apibrėžti sapną kaip tam tikrą kalbą, turinčią savitus sklaidos dėsnius, prasmes ir struktūrą. Itin aktuali tampa skirtis tarp absoliučiai individualios, pasak Jurijaus Lotmano, komunikacijai neparankios sapno kalbos ir sapno pasakojimo kalbos, kuri privačią oneirinę patirtį transformuoja į viešą bendruomeninį performansą, tiesiogiai susijusį su tradicijos visetu. Folklorinių sapnų pasakojimų, kurie laikytini vienintele tradicinio pasaulėvaizdžio studijoms prieinama oneirinės patirties išraiška, tyrimuose iškyla būtinybė šią folkloro dalį interpretuoti ne kaip atskirus tradicinius naratyvus, o kaip neatsiejamą bendruomeninės komunikacijos sandą, kaip reikšmingą susižinojimo ir bendruomenės narius vienijančių ryšių palaikymo priemonę. Pasitelkiant aktualias oneirinių naratyvų ir folkloro kaip komunikacijos tyrimų prieigas, taip pat pastarojo dešimtmečio folkloro ekspedicijose sukauptą medžiagą, straipsnyje ieškoma atsakymų į klausimą, kokią vietą tradicija paremtoje komunikacijoje užima ir kokį vaidmenį atlieka sapnų pasakojimai bei jų klausymasis, kokias bendruomenines laikysenas skatina ir palaiko tokie pašnekesiai tradicijos sankcionuota kalba.