Rusai XX a. – XXI a. pradžios ukrainiečių folklore: įvaizdžių ir kontekstų dinamika

Santrauka

Straipsnyje pristatoma etninio rusų stereotipo XX a. – XXI a. pradžios ukrainiečių folklore kilmė ir raida. Tarpdisciplininio tyrimo objektas – tekstai iš spausdintų šaltinių, archyvinių rinkinių ir autorės tarp 2013 ir 2018 m. lauko tyrimų metu užrašyti kūriniai. Straipsnyje siekiama atskleisti etninio stereotipo varijavimą ir bruožus. Struktūrinė semantinė analizė telkiama į tris svarbiausius įvaizdžius (maskolis, budelis (kat), rašistas) – visi jie iš esmės reiškia ‘Ukrainos okupantasʼ. Remdamasi skirtingų žanrų kūriniais ir jų funkcionavimo kontekstais, autorė parodo, kad maskolio įvaizdis produktyviausias buvo Pirmojo pasaulinio karo laikų folklore. Jame išsaugota archajiškų „velnio“ ir „svetimojo“ semantinių bruožų, ateinančių dar iš XIX a. folkloro. Šis įvaizdis nevienareikšmis, bet vyrauja neigiamos konotacijos (neišprusęs, suktas, klastingas, vagis, prievartautojas, agresyvus, žiaurus). Ypač pabrėžiama vaidmenų kaita, siejama su priešo įvaizdžio semantika – perėjimas nuo „gyvulio“ prie „žmogaus“. Šis pokytis nusakomas priešpriešą atskleidžiančia formule: „pirmas – (ne) antras maskolis“. Budelio įvaizdį autorė tiria remdamasi prievartos ir žiaurumo motyvais, taip pat atpildo motyvu, ryškėjančiu rezistentų ir tremtinių folklore, sukurtame Antrojo pasaulinio karo metais. Svarbu pabrėžti, kad folklorinę formulę „Maskvos budelis“ reikia suprasti ne tiek socialiniu, kiek nacionaliniu požiūriu. Straipsnyje parodoma, kad naujųjų įvaizdžių (rašisto, orko, ruskio) semantiką ir reikšmę lemia ir dabartinio Rusijos karo prieš Ukrainą kontekstas, ir anksčiau susiklosčiusi stereotipinė maskolio įvaizdžio semantika. Šie įvaizdžiai nusakomi tolydžio pasikartojančiais metaforiniais epitetais (baisus, tamsus – t. y. neišprusęs, laukinis, niekšingas, melagis, purvinas, blogas, nuožmus, raudonas).