Gamtosauginės minties Lietuvoje metamorfozės: nuo užuomazgų per Apšvietą iki romantizmo

Santrauka

Apšvieta ir romantizmas šiame straipsnyje traktuojami ne kaip chronologiškai apibrėžtos kultūrinės kryptys, o kaip tam tikri būdai suvokti pasaulį, išryškinami esminiai filosofiniai šių pasaulio traktuočių bruožai. Parodoma, kaip perėjimai nuo simbolinio mąstymo prie Apšvietos bei nuo Apšvietos prie romantizmo transformavo lietuvių santykį su gamtine aplinka. Taip pat atskleidžiami glaudūs literatūrinės kūrybos, filosofijos ir praktinės Lietuvos gamtosaugos (pavyzdžiui, įstatymų leidybos, gamtosaugos institucijų raidos) tarpusavio saitai. Tuo tikslu pasitelkiami grožinės literatūros pavyzdžiai (Mikalojaus Husoviano, Henry Davido Thoreau, Prospero Mérimée darbai), padavimai apie Lietuvos giriose lokių augintą berniuką. Šie pavyzdžiai kontekstualizuojami, apžvelgiami analizuojamų filosofinių tendencijų ir politinių transformacijų kontekste. Apšvieta straipsnyje parodoma kaip racionalizacijos ir technologizacijos projektas: juo mėginta paneigti simbolinį mąstymą, gamtos kaip ištekliaus traktuotei suteikta išskirtinė reikšmė, gamtinė aplinka perkurta pagal industrinį modelį. Apšvietos gamtosauga – optimalaus vartojimo mokslas. Romantizmas straipsnyje parodomas kaip maištas prieš tokią Apšvietą, pasiūlęs naują gamtosaugos tipą – gamtos kaip savaiminės vertybės saugojimą nuo žmogaus.