Prisitaikę, bet nepamiršę: partizanų vaikų pasakojimai apie (ne)prisitaikymą prie sovietinės okupacijos

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamos pasipriešinimo ir prisitaikymo prie sovietinio režimo formos ir praktikos partizaninio karo dalyvių šeimose, remiantis 2019–2024 m. surinktais šių šeimų antrosios kartos pasakojimais. Pasipriešinimo raiška apėmė laisvės idėjų puoselėjimą, partizanavimo ir represijų atminties perdavimą vaikams, tikėjimo praktikas, užsienio radijo stočių klausymą, partizanų bei tremtinių dainų dainavimą ir režimo kritiką. Šios praktikos kompensavo tėvų patirčių nutylėjimą bei vertybiškai jas papildė.

Vaikai noriai ir su pasididžiavimu mini tėvų nesusitaikymą su sovietine tikrove, tačiau prisimena ir tai, kad šeimos buvo stebimos, o jų teisės varžomos. Vienas iš būdų prisitaikyti prie režimo ženklų buvo dalyvauti sovietinėse vaikų ir jaunimo organizacijose. Tėvai siekė, kad vaikai viešajame gyvenime neišsiskirtų iš kitų, tačiau tai buvo suvokiama kaip būtinybė, nekeičianti šeimoje puoselėjamų vertybių.

Partizanų šeimos sovietmečiu gyveno dvigubą gyvenimą: viešai prisitaikė, o privačiai išlaikė rezistencijos dvasią. Šis dvilypis veikimas formavo antrosios kartos požiūrį į šeimos ir tautos istoriją – būtent juo remdamiesi partizanų vaikai ir šiandien reflektuoja sovietinę okupaciją, partizaninio karo esmę.