Tautosaka lietuvių elementoriuose XIX a. – XX a. pradžioje

Santrauka

Nuo XIX a. pradžios Lietuvoje išeidavo vis daugiau naujų lietuviškų elementorių. Be religinio, juose vis svarbesnis buvo pasaulietinis turinys, tad šalia maldų, tikėjimo tiesų, litanijų bei mišių tekstų leidiniuose laipsniškai rodėsi vis daugiau pasaulietinių didaktinių, grožinių kūrinių, pažintinės informacijos. XX a. pradžioje įsitvirtino pasaulietiniai elementoriai. Vienuose vyravo literatūrinės kilmės, kituose – folkloriniai kūriniai, tačiau bene dažniausiai elementorių rengėjai naudodavo ir literatūrinius, ir folklorinius tekstus. Derindami rašytinės ir žodinės tradicijų pavyzdžius autoriai siekė moralistinių, didaktinių, pažintinių, emocinio poveikio tikslų. Tyrime detaliau pristatomi ir aptariami elementoriai, pradedant Kajetono Nezabitauskio leidiniu Naujas mokslas skaitymo dėl mažų vaikų Žemaičių ir Lietuvos (1824), baigiant elementoriais, išleistais iki 1918 m. paskelbiant Lietuvos Nepriklausomybę. Straipsnyje aptariama: 1) kokios buvusios tautosakos atsiradimo elementoriuose socialinės, kultūrinės, politinės prielaidos, 2) kokie tautosakos žanrai pasitelkiami elementoriuose, 3) kaip tautosaka derinama su kita lektūra, 4) kokiomis meninėmis, didaktinėmis bei idėjinėmis ypatybėmis išsiskiria elementoriuose pateikiama tautosaka, 5) kokie galėjo būti to meto švietėjų deklaruoti tautosakos naudojimo tikslai.