Vyras tėvas kaip socialinių paslaugų gavėjas: istorinės patirties raiška socialinio darbuotojo profesinėje komunikacijoje
Kiekvienoje bendruomenėje yra socialinių grupių, kurioms neveikia bendros socialinės politikos priemonės, padedančios užtikrinti šeimos gerovę, todėl joms reikia individualios socialinio darbuotojo pagalbos, kad tos šeimos integruotųsi į visuomenę, būtų išvengta atskirties. Vyrauja įsitikinimas, kad šeima – svarbiausia vaiko sistema, kuri atsakinga už jo / jos raidą. Socialinių darbuotojų, kaip pagalbos šeimai specialistų, ir šeimos narių santykis turėtų būti grindžiamas komunikaciniu modeliu, kuris iš esmės skirtingas nuo sovietinės šeimos gerovės sistemos, kai tėvai turėjo laikytis valstybės nustatytų normų, kurios atitiktų valstybės ideologiją. Straipsnyje siekiama aptarti, kaip socialinis darbuotojas teikia pagalbą vyrui tėvui, konstruodamas sąveiką su šeima. Straipsnyje vadovaujamasi kokybine hermeneutine metodologine perspektyva, kuri leidžia išryškinti socialinės komunikacijos bei istorinės patirties reikšmingumą teikiant pagalbą šeimai.
Pagrindiniai žodžiai: tėvystė, socialinis darbas, socialinė pagalba, hermeneutika