Skaitmeninis mokymas pandemijos metu tapo daugelio gyventojų kasdienybe neatsižvelgiant į jų techninį ir psichologinį pasirengimą. Su neišvengiama būtinybe plačiu mastu diegti skaitmeninį mokymą susidūrė tiek labiau, tiek mažiau technologiškai pažengusios šalys. Šiame straipsnyje pateikiamas Lietuvos ir ES šalių skaitmeninio mokymo plėtros 2019 metais vertinimas, t. y. prieš prasidedant pandemijai. Vertinimas atliekamas pasitelkiant pasirengimo skaitmeniniam mokymui indeksą (angl. Index of Readiness for Digital Learning), kurį sukūrė Europos politikos studijų centras (CEPS) pasitelkęs oficialiuosius rodiklius ir ekspertinius vertinimus.
Nepaisant gausėjančio skaičiaus mokslinių tyrimų, skirtų skaitmeniniam atotrūkiui šiuolaikinėje visuomenėje ir atskirai švietimo srityje vertinti, dar trūksta empirinės medžiagos nušviesti skaitmenizacijos masto, ją lemiančių veiksnių (pavyzdžiui, nacionalinių vyriausybių vaidmens skatinant skaitmenizaciją) ryšį, taip pat skaitmenizacijos skatinamų mokymo rezultatų pokyčius. Straipsnyje pristatomo CEPS tyrimo rezultatai – pirmas bandymas ne tik įvertinti mokymo skaitmenizacijos paplitimą skirtingose Europos šalyse, bet ir kompleksiškai pažvelgti į skaitmenizacijos nulemtus mokymo pasiekimų ir dalyvavimo pokyčius, išskirtinį dėmesį teikiant skaitmeninio mokymo politikai kaip skaitmenizacijos plėtros veiksniui.
Straipsnio tikslas – įvertinti Lietuvos situaciją skaitmeninio mokymo srityje prieš pandemiją, atspirties tašku pasirenkant 2019 m. suformuotą pasirengimo skaitmeniniam mokymui visą gyvenimą indeksą. Straipsnyje apžvelgiama Europos Sąjungos šalių pažanga plėtojant skaitmeninį mokymą, remiantis CEPS (2019) tyrimo rezultatais, pristatyti pasirengimo skaitmeniniam mokymui visą gyvenimą indeksą bei Lietuvos situacijos vertinimo rezultatus taikant CEPS sukurtą metodologiją. Lietuvos situacijos aprašymas remiasi antruoju indekso komponentu – skaitmeninio mokymo politika ir ją įgyvendinančiomis institucijomis.
Siekiant kokybiškai įvertinti šalyje taikomas skaitmeninio mokymo strategines nuostatas, buvo naudojamas šalies strateginių dokumentų analizės metodas. Analizuojant Lietuvos situaciją taip pat buvo naudojami viešoje erdvėje prieinami ekspertiniai vertinimai. Pateikiama gautų indekso rezultatų lyginamosios analizės interpretacija.
Kombinuotam pasirengimo skaitmeniniam mokymui indeksui sukurti buvo taikomi standartiniai „Eurostato“, „Eurobarometro“, EBPO, „Bertelsmann Stiftung“, Pasaulio banko indikatoriai ir ekspertų apklausa. Indeksas konstruojamas kaip rodiklių, suskirstytų į tris kategorijas – mokymo rezultatai ir dalyvavimas, institucijos ir įgyvendinama politika bei galimybės naudotis skaitmeniniu mokymusi – svertinis vidurkis. Pagal parengtą metodologiją atliktas ES šalių situacijos vertinimas leido apskaičiuoti kiekvienos šalies pasirengimo skaitmeniniam mokymui visą gyvenimą indekso reikšmę. Lietuva bendroje ES 27 rikiuotėje užima 11-tą vietą su indekso reikšme 0,623.
Detalesnė analizė leido pamatyti, kad šalių įvertinimas pagal skirtingas indekso kategorijas gali gerokai skirtis. Skandinavijos šalys pirmauja pagal dalyvavimą rengiantis skaitmeniniam mokymui ir mokymo rezultatus bei kartu su Olandija ir Austrija – pagal skaitmeninio mokymo prieinamumą ir naudojimą. Indekso kategorijoje „skaitmeninio mokymo politika ir ją įgyvendinančios institucijos“ gana aukštų vertinimų sulaukė Pietų Europos šalys, tai rodo jų siekį stiprinti savo pozicijas skaitmeniniame pasaulyje. Tarp lyderių šioje kategorijoje taip pat atsidūrė Estija ir Olandija. Gana aukšta Lietuvos pozicija sudarytame sąraše taip pat grindžiama pozityviais antrojo indekso komponento (t. y. politika ir institucijos) rodiklių vertinimais, o dalyvavimas mokyme ir mokymo rezultatai buvo įvertinti kukliai. Remiantis Lietuvos pavyzdžiu straipsnyje pateikiama argumentų, kodėl antram indekso komponentui neturėtų būti teikiama didesnė reikšmė nei kitiems komponentams.