Lietuvių liaudies pedagoginė-išmintis ir jos atspindžiai rašytiniuose šaltiniuose
Straipsniai
Romas Vasiliauskas
Publikuota 2016-01-17
https://doi.org/10.15388/ActPaed.1997.04.9410
PDF

Reikšminiai žodžiai

liaudies pedagogika
kultūrinės tradicijos
tradicinis ugdymas
pedagoginė išmintis
etnopedagoginės idėjos

Kaip cituoti

Vasiliauskas R. (2016) „Lietuvių liaudies pedagoginė-išmintis ir jos atspindžiai rašytiniuose šaltiniuose“, Acta Paedagogica Vilnensia, 40, p. 76-90. doi: 10.15388/ActPaed.1997.04.9410.

Santrauka

Straipsnio tikslas – atskleisti lietuvių liaudies tradicinio ugdymo patyrimą ir idėjas, socialines ir kultūrines tradicijas, lėmusias žmogaus, kaip aukščiausio kultūros veikėjo, ugdymą, reikalavimus žmogaus elgesiui, ugdymo būdus, priemones ir taisykles. Iš įvairių aplinkos veiksnių – gamtos, buities, darbo, tautosakos, papročių – veikusių tradicinę ugdymo raidą, reikia išskirti krikščionybės priėmimą (1375) ir raštijos gimtąja kalba atsiradimą Lietuvoje (1547). Ikikrikščioniškajam periodui būdingas glaudus žmogaus ryšys su gamta, papročiai ir žodinė tradicija. Vaiko nenutrūkstamais santykiais su natūralia aplinka formavosi pažiūros, idealai, pasaulėžiūra, atitinkanti to meto pasaulio suvokimą. Pagoniškojoje Lietuvoje tikrovė, kasdieninio gyvenimo faktai buvo „įvilkti" į magines, ritualines formas. Krikščionybė iš esmės pakoregavo pasaulėžiūrinius akcentus: vietoje daugelio garbinimo objektų iškeliama Dievo meilė kaip svarbiausioji liaudies ugdytoja. Įvedus krikščionybę, pagoniškosios ir krikščioniškosios kultūros sąveikos procese kito požiūris į gyvenimo, ugdymo tikslus, žodinės tradicijos, šeimos tradicijų, ugdymo metodų paskirtį. Atsiradus spaudai gimtąja kalba, liaudies pedagoginė mintis pasipildė nauju turiniu. Nesant rašytinių šaltinių, liaudis per amžius atmintyje saugojo įvairių gyvenimo sričių žinias ir patyrimą, kurį perdavė kitoms kartoms. Spausdintas žodis pakeitė iš esmės šią praktiką, sudarė naujas sąlygas pedagoginei minčiai plisti. Liaudies pedagoginė išmintis plačiai atsispindėjo istorikų, etnografų, tautosakininkų (L. Jucevičiaus, S. Daukanto, M. Valančiaus) darbuose. Autoriai iškėlė tradicinio ugdymo idėjas ir patyrimą: gimtosios kalbos reikšmę, tautosakinę išmintį, sveiką gyvenimo būdą ir jo įtaką vaikui, šeimą kaip papročių, tradicijų puoselėtoją ir saugotoją, dorinių savybių – dievotumo, teisingumo, sąžiningumo, darbštumo ugdymą liaudies pedagogikos priemonėmis, pavyzdžio, pamokymų dorinę reikšmę.
PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.