Per keletą paskutinių metų lietuvių kalboje kaip teisinės sąvokos raiška paplito žodžių junginys neapykantos kalba. Lietuvos Respublikos įstatymuose kol kas nėra tiksliai apibrėžtos ir tiesiogiai įtvirtintos neapykantos kalbos sąvokos. Junginio vartosena plečia neapykantos sąvoką, šioji netenka bent kiek aiškesnių ribų, tačiau, remiantis tokia samprata, reiškiami ketinimai griežtinti administracinę atsakomybę dėl neapykantos kalbos apraiškų.
Straipsnyje daiktavardžio neapykanta samprata aiškinamasi iš jo vartojimo tekstuose, nagrinėjamas šio žodžio sąvokos santykis su kitais neigiamą požiūrį į ką reiškiančiais lietuvių kalbos žodžiais. Iškeliami būdingi mokslo tiriamuosiuose darbuose aptinkami nepamatuoto neapykantos kalbos sampratos plėtimo pavyzdžiai. Kalbos aksiologijos požiūriu aptariami keli ryškesni, platesnį atgarsį turėję viešosios kalbėsenos atvejai, kurie buvo siejami su neapykantos kalba.
Kadangi žemesni, iki neapykantos, nepalankaus jausmo kam laipsniai nėra neapykanta, tai ir patyčias, pašaipą, pajuoką, menkinimą, niekinimą (atitinkamais žodžiais išreikštas sąvokas) be atodairos laikyti neapykantos kalba yra prasmės klaida. Tos jausmo ir kalbinės ar nekalbinės raiškos pakopos gali vesti į neapykantą, bet gali ir ribotis jausmu „iki neapykantos“.
Junginio neapykantą kurstanti kalba keitimas trumpiniu neapykantos kalba veda į klystkelius: sutapdinamos skirtingos sąvokos, pasidaro nebesvarbu, kursto neapykantą ar ją tik reiškia – vis tiek linkstama laikyti nusikaltimu (ypač tais atvejais, kai viešosios kalbinės raiškos atvejis susijęs su vadinamosiomis pažeidžiamomis, saugotinomis asmenų grupėmis, pavyzdžiui, čigonais / romais, LGBT, migrantais). Tik tiesioginis neapykantos skatinimas, raginimas susidoroti gali būti įvertinti ir daugiau ar mažiau tiksliai suformuluoti kalbiškai, vadinasi, ir teisiškai.