Pietų aukštaičių patarmės paribiai: dvibalsių tarties kaita Šalčininkų apylinkėse

Santrauka

Straipsnyje siekiama sinchroniniu požiūriu išanalizuoti dvibalsių ie, uo tarties kaitos ypatybes pietų aukštaičių patarmės paribyje esančioje Šalčininkų apylinkių šnektoje. Analizuojami XX a. antros pusės garso įrašai – paskutinių šios apnykusios šnektos atstovų lietuviški rišlūs tekstai ir dialogai. Pagrindinis tyrimo tikslas – atskleisti tiriamuose arealuose, kur buvo (ir tebėra) vartojama ne vien lietuvių kalba, galimas ie, uo tarties įvairavimo atsiradimo ir plitimo priežastis.
Tyrime atsižvelgiama į sociolingvistinę regiono situaciją, turėjusią įtakos tiriamajame plote funkcionuojančių kalbų raidai ir kaitai. Viso Šalčininkų rajono apylinkės slavėjo skirtingais tempais. Kalesninkų ir Vėžionių apylinkėse lietuvių kalba išliko mažiau kompaktiška, pradėjo greičiau irti, todėl ir ie, uo tarties įvairavimo rezultatai yra nevienodi. Vietoj dvibalsių čia fiksuojamas daug dažnesnis naujųjų įtemptų balsių tarimas – kirčiuoti ir nekirčiuoti ie, uo tariami i, u. Apie Didžiąsias Sėlas – atvirkščiai, todėl čia šie dvibalsiai dažniau ištariami sveiki.
Tyrimas parodė, kad Šalčininkų apylinkių šnektoje dvibalsių ie, uo tarimas įvairiose pozicijose svyruoja: nuo ie, uo arba ie, uo iki visiškai ilgų i, u. Lietuvių šnektos atstovų polinkis vienbalsinti šiuos dvibalsius – nesenas reiškinys, pastebėtas lietuvių tarmėse, kontaktuojančiose su rytų slavų kalbomis. Tiriamuoju atveju – su vietine baltarusių tarme ir lenkų kalbos atmaina. Dėl ilgalaikės gyventojų dvikalbystės ir dėl vidinės šnektos raidos ėmė trumpėti ilgieji balsiai, kito jų kokybė. Šnektoje fiksuojama priegaidžių defonologizacija taip pat paspartino dvibalsių monoftongizacijos procesą. Tiriamoje Šalčininkų šnektoje dvibalsių ie, uo vienbalsinimas tampa visuotinis – didžioji dauguma vietinių kalbėtojų kirčiuotus ir nekirčiuotus garsus beveik sistemingai vienbalsino. Sveikus ie, uo retais atvejais ištarė tik patys seniausieji šnektos atstovai.