Neaiškios etimologijos Klaipėdos krašto hidronimai: Ketvergio upalis, Neknupis, Plocis, Rikinė, Župė / Župis

Santrauka

Straipsnis skirtas Klaipėdos krašto hidronimų Ketvergio upalis, Neknupis, Plocis, Rikinė, Župė / Župis etimologijai aptarti. 

Pirmasis jų priskiriamas slavizmams, t. y. Ketvergio upalis siejamas su lietuvių daiktavardžiu četvergas ‘ketvirtadienis’, suponuojant pradžios dusliojo gomurinio K- ir skolinio afrikatos č- kaitą. 

Teigiama, kad šio hidronimo semantinė motyvacija galėtų būti grindžiama pietų žemaičių raseiniškių vandenvardžio Turkupis etimologine raide, t. y. reikšme *‘upė, tekanti šalia turgaus / triukšminga upė’. 

Upelio pavadinimas Neknupis interpretuojamas kaip paveldėta lytis *Meknupis ‘meknių upelis’, suponuota pirmojo sando pradžios nosinio N- ← *M- ↔ -n- kaitos (regresyvinė asimiliacija). Šio onimo reikšmė siejama su žuvies referentu meknė, mat šiame upelyje jos veisiasi. 

Paskutinieji trys – vakarų germanų skoliniai (? vertiniai), spėtina, pakeitę pirminius paveldėtus baltų vandenvardžius: 

(1) Plocis (jo variantų itin gausu: Plazis 1912, Plažės ežeras 1994, Plazės gamtinis draustinis 2016, Plačias, Plócė 1959, Pluokis [Pluocis] 1998, Plócė 1959; vokiečių registruose įvardytas kaip Plotsee, Plazis-Teich, Plazis-See) siejamas su vokiečių hidronimu Plötzensee ‘kuojų ežeras’ (dar plg. vokiečių vietovardžius Plötzenbruch, Plötzbusch, Plötzenhof ↔ Plötzenteich), matyt, pakeistas vietoj paveldėto lietuvių vandenvardžio *Plakis ↔ *Plakė ‘kuojinis, kuojų ežeras’; 

(2) upės pavadinimo Rikinė (Rikio upė) etimologija grindžiama vakarų germanų toponimų konstruktu -rike bei vokiečių tarminiu daiktavardžiu, vartotu Rytų Prūsijoje, Rick ‘ilga kartis; skersinis; kuolelis, virptis, įsmeigta į žemę; karčių (sklandų) tvora’, sietinu su viduriniosios vokiečių žemaičių kalbos daiktavardžiu (ir jo variantais) recke / rik ‘ilga, plona kartis’, rek / rekke ‘tvora; tuščio lauko viduryje auganti gyvatvorė; grotos, įrenginys sunkiems daiktams pakabinti’, rieke / rikke ‘gyvatvorė, žalitvorė’, viduriniosios vokiečių aukštaičių kalbos daiktavardžiu ric, ricke ‘tvora, siauras kelias ir kt.’ (plg. senųjų saksų hidronimus Geld-rike [ežeras], Lun-rike [ežeras] ir vietovardį Led-rike), semantine verte, suponuojant vertinį vietoj senojo lietuvių pavadinimo *Siauroji, *Siaurukė ir pan.; 

(3) spėjama, kad vandenvardis Župė ir jo vyriškosios giminės alternantas Župis (jų variantų taip pat gausu: Szopis, Szopebach, Szob 1725, Szope 1912, 1939) implikuoti lietuvių tarminio germanizmo zùpė ‘sriuba, ėdalas, putra’ su pradžios *Z- → Ž- kaita, būdinga žemaičių dialektiniam plotui. Anksčiau išvardyti onimo variantai, matyt, suponuoti viduriniosios vokiečių žemaičių kalbos daiktavardžio soppe, sope ‘sriuba, sultinys, skystas patiekalas’. Šio vandenvardžio vertinio statusas grindžiamas rekonstruota lytimi *Sriuba, plg. su žemaičių vandenvardžiu Sriubupis, kildinamu iš lietuvių daiktavardžio sriuba ‘skystas valgis, viralas; žuvienė ir kt.’.