Moterų įvykdyti nužudymai Lietuvoje: 1922–1940 metų Šiaulių apygardos teismo bylų analizė
Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti Lietuvoje moterų įvykdytas žmogžudystes, kurias pirmąja instancija nagrinėjo Šiaulių apylinkės teismas. Nuo pat įkūrimo 1922 metais Šiaulių apygardos teismo jurisdikcijai priklausė apie trečdalis Lietuvos Respublikos teritorijos ir gyventojų, todėl jo išlikusi medžiaga yra reikšminga rekonstruojant oficialiuose statistiniuose leidiniuose neaprašytų nusikaltimų Lietuvoje bruožus.
Nusikalstamų veikų ir sankcijų apibrėžimą reglamentavo 1903 metų Rusijos imperijos Baudžiamasis kodeksas, priimtas Lietuvoje 1918 metais ir su nedideliais pakeitimais galiojęs iki 1940 metų, neprieštaraudamas Lietuvos Valstybės Konstitucijai ir įstatymams. Gyvybės atėmimas buvo aprašytas Baudžiamojo kodekso 22-ame skyriuje, kurį tikslinga tipologizuoti į suaugusio žmogaus nužudymą, naujagimio nužudymą, pagalbą nusižudyti bei žmogaus vaisiaus sunaikinimą.
Ištyrus išlikusias Šiaulių apygardos teismo 163 bylas ir 115 teistų moterų atvejus, pavyko atskleisti dažniausiai pasitaikusias žmogaus nužudymo aplinkybes, nustatyti, kokie motyvai paskatino moteris nusikalsti ir koks buvo vyraujantis nusikaltėlių socialinis portretas. Atlikus tyrimą, nustatyta, kad 87 moterys buvo nuteistos dėl neonaticido, sukėlus kūdikiui asfikciją. Kiti 20 atvejų buvo susiję su tyčiniu ar 8 su netyčiniu suaugusio asmens nužudymu.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.