Latgaliečių savimonės pasireiškimas emigracijoje Vakarų šalyse po Antrojo pasaulinio karo

Santrauka

Straipsnis atspindi atskirus latgaliečių savimonės pasireiškimo ir supratimo aspektus emigracijoje, jų kilmę ir esminius probleminius klausimus.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui maždaug 120000–140000 Latvijos gyventojų rado prieglobstį Vakarų šalyse. Apie 7000 iš jų buvo latgaliečiai. Nepaisant bendro suvokimo apie priklausymą prarastajai Latvijai, bendros vilties dėl Latvijos valstybės laisvės ir nepriklausomybės, latvių inteligentija tremtyje nebuvo vieninga, priklausė skirtingoms visuomeninėms ir mokslo organizacijoms. Vienybės nebuvimo pagrindas – istorinis paveldas ir stereotipai. Latgaloje istoriškai susiformavo skirtingos socialinės ir ekonominės aplinkybės, kitaip plėtojosi visuomeniniai ir politiniai įvykiai, todėl kitokia formavosi ir tautinė savimonė. Sukūrus Latvijos valstybę (1918) latviams dar trūko bendros nacionalinės savimonės. Latgalos latviai (latgaliečiai) neretai būdavo priešinami likusios Latvijos latviams – „baltiečiams“.
Latvių emigracija irgi nebuvo vieninga. Latgaliečių pažiūros gerokai skyrėsi keletu klausimų:
1) dėl rašytinės ir mišių bažnyčioje kalbos (latvių ar latgaliečių). Tremtyje esantys Katalikų bažnyčios atstovai manė, kad mišios turi vykti latvių kalba, nes ir tarp latvių yra katalikų, o dalis latgaliečių manė, kad mišios turi vykti tik latgaliečių kalba;
2) dėl istorijos koncepcijos (Karlio Ulmanio autoritarinio režimo politikos Latgaloje traktavimo). Vieni aštriai kritikavo Ulmanį dėl latgaliečių kalbos ir literatūros ribojimų antroje XX a. ketvirtojo dešimtmečio pusėje, kiti pripažino šio veikėjo ūkinę veiklą kaip naudingą Latgalai.
Emigracijoje pačios reikšmingiausios latgaliečių organizacijos, aktyviausiai pasisakiusios už viską, kas latgališka, buvo Vladislavo Locio leidykla ir Latgalos tyrimų institutas (LTI). Tačiau antroje emigrantų kartoje nebeliko tokių pasiaukojančių kovotojų. Latgaliečių savmonės suvokimas latgaliečių emigracijos pirmoje kartoje daugiausia koncentravosi į latgaliečių kalbos vartojimą. Skirtingai nuo kituose kraštuose gimusių latvių, kurie vertino buvimą latviais kaip veiklai naudingą aspektą, naujajai latgaliečių emigrantų kartai latgaliečių kalba ir literatūra atrodė siaura ir neperspektyvi sritis.
Perimamumas daugiau ar mažiau išliko atkūrus Latvijos nepriklausomybę. 1991 m. Latgalos tyrimų instituto nariams, esantiems emigracijoje, oficialiai sutinkant ir palaikant, buvo nuspręsta darbą tęsti Daugpilyje. V. Locio leidyklos pradėtas tradicijas iš dalies tęsia Latgalos kultūros centro leidykla Rėzeknėje.