Adolfo ir Jono Mekų laiškų „romanas“: gyvenamojo pasaulio vieta ir asmuo
Articles
Dalia Jakaitė
Šiaulių universitetas
Publikuota 2025-04-03
https://doi.org/10.15388/AHAS.2020.17
PDF

Reikšminiai žodžiai

Adolfas Mekas
Jonas Mekas
laiškai
vieta
veiksmas
prisiminimai
mama
bendravimas
romanas

Kaip cituoti

Jakaitė, D. (2025). Adolfo ir Jono Mekų laiškų „romanas“: gyvenamojo pasaulio vieta ir asmuo. Acta Humanitarica Academiae Saulensis, 27, 256-270. https://doi.org/10.15388/AHAS.2020.17

Santrauka

2020 metais išleista knyga Jonas ir Adolfas. Gyvenimo lai(š)kai – ne pirmoji bendra brolių Mekų knyga. 1947 metais išleista pasakų rinktinė Knyga apie karalius ir žmones. Laiškams suprasti reikšmingas ir kitas kūrybinis kontekstas: Jono Meko knygos Semeniškių idilės, Dienų raštai, filmai ir kt. Adolfo ir Jono Mekų laiškai – dar vienas paminklas Semeniškiams, tuo pat metu rodantis ir kitos vietos reikšmę kūrėjų sąmonėje. Šio straipsnio tikslas – Jono ir Adolfo Mekų laiškų knygą aptarti atskleidžiant vietos patirties specifiką dviejų brolių ir kitų komunikacijoje su jais dalyvaujančių asmenų sąmonėje, parodant jų reikšmę Semeniškių mito istorijoje. Metodologinei perspektyvai pasirinkta Alfredo Schützo socialinė fenomenologija ir jo gyvenamojo pasaulio samprata.
Skaitant laiškus, vietos svarbą pirmiausia lemia ypatingas knygos sudarytojo dėmesys vizualiajai ir jutiminei leidinio išraiškai: autentiško skaitymo siekis, fotografijų ir kitų vaizdų gausa. Beveik kiekvienas laiškas prasideda ir baigiasi Semeniškiais, kurių veidas išryškėja per tam tikrų veiksmų, asmenų, konkrečių vietos realijų ir daiktų sąveiką. Viename Adolfo Meko laiške ir vienoje stipriausių Semeniškių reprezentacijų apmąstoma dviprasmiška prisiminimų vieta erdvės bei vietos patirtyje, išryškėja tam tikro asmens veiksmų, „mano“ ir „kito“ kūno svarba vietos tapatybėje. Vietai suprasti svarbus rašančiojo dėmesys ne tik konkrečioms realijoms, bet ir atvirumas pasauliui, gebėjimas įsišaknyti bet kurioje vietoje. Nors knygoje mamos laiškų ir nėra, jos figūra formuojasi iš vieno ar kito laiškų adresanto prisiminimų, atsakymo į jos užduotus klausimus, perpasakotų mamos istorijų ir kt. Leisdama susijungti skirtingoms siužetinėms linijoms, mama tampa vienu iš ryškiausių šio epistoliarinio „romano“ „personažų“. Tik jos akivaizdoje galėjo pasirodyti konkretus vertybinis rašančiųjų laukas, sudėtingas pokario laikas, modernaus, šiuolaikiško ir kartu tam tikrose tradicijose, konkrečiose vietose įsišaknijusio menininko naratyvas.

PDF
Kūrybinių bendrijų licencija

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.

Atsisiuntimai

Nėra atsisiuntimų.