Pakabučiai iš Jeglinco (Eglynės) piliakalnio. Jotvingių genčių ryšiai su Šiaurės ir Šiaurės Rytų Europos kultūromis
1984–1992 m. Varšuvos valstybinio archeologijos muziejaus Baltų archeologijos skyriaus darbuotojai vykdė archeologinius tyrinėjimus jotvingiškame Jeglinco piliakalnyje (Šipliškių gminoje), esančiame apie 500 m nuo Lietuvos–Lenkijos valstybinės sienos. Aptiktas unikalus vietinių ir įvežtinių dirbinių kompleksas, neturintis atitikmenų jokiame kitame jotvingiškame paminkle, tik analogų Kijevo Rusioje, kitose baltų žemėse. Šalia 11 žalvarinių kryželių, puoštų geltonu emaliu, kelių sidabruotų ar iš sidabro lydinių pagamintų papuošalų, taip pat medalionų su šv. Jurgio atvaizdais, surasti 765 žalvariniai dirbiniai. Tai visų pirma smulkūs papuošalai, sveiki ar fragmentiškai išlikę, – žiedai, pakabučiai, apyrankės, grandys, vielos gabaliukai ir skardos atraižos. Visas kompleksas datuojamas XII a. Radinių pobūdis – medžiaga, veikiausiai naudojama kaip žaliava papuošalams gaminti – leido iškelti hipotezę, kad čia būta keliaujančio liejiko dirbtuvės. Tokios hipotezės galimybę patvirtintų tai, kad rasta daug (121 vnt.) vieno tipo žalvarinių pakabučių. Nors jie pasižymi didele ornamentikos įvairove, sudaro labai vientisą kompleksą, aiškiai jaučiamas vieno amatininko braižas. Visi pakabučiai buvo iškirpti iš plonos žalvarinės skardos, su prikniedyta juostine ąsele. Dar vienas bendras bruožas – įvairaus dydžio kūginis spurgelis centrinėje dalyje. Jeglinco piliakalnyje surasta 110 vnt. sveikų ar fragmentiškai išlikusių pakabučių ir 11 nuolaužų. Pagal formą išskiriami trys tipai: apvalūs dobilo lapo pavidalo ir rombiniai pakabučiai.
Apvalių pakabučių prototipas galėjo būti smulkūs ažūriniai (sietelio pavidalo) pakabučiai su centriniais spurgeliais su skylutėmis, vėriniuose nešioti Europoje nuo VI a. Apvalūs pakabučiai kartais vadinami monetiniais arba laikomi brakteatų imitacija. Nemažai tyrėjų juos kildina iš papročio pragręžti skylutę monetos krašte ir nešioti ją kaip pakabutį. Apskritai įvairių dydžių ir ornamentų apvalūs pakabučiai su juostine ąsele, kaip drabužių elementas, Pabaltijo kultūrų areale įsigalėjo nuo X a., o plačiausiai paplito baltiškoje teritorijoje. Ankstyviausi, artimiausi Jeglinco piliakalnio pakabučių analogai žinomi iš Birkos kapinyno, kur pagal kompleksuose rastas monetas datuojami X–XI a. Iš Skandinavijos pakabučiai pateko į baltų žemes. Latvijoje (čia kabučių ornamentika įvairiausia) gyvenvietėse aptinkami nuo XI a. Nuo XII a., nors ne taip masiškai, pakabučiai išplinta lietuvių bei jotvingių teritorijose ir nedideliais kiekiais – slavų žemėse.
Dobilo lapo pavidalo pakabučiai, nelabai paplitę, sudaro plačių chronologinių ribų papuošalų grupę, datuojami X–XIII a. Artimiausios analogijos žinomos gretimose teritorijose. Visų pirma Lietuvos Užnemunėje, Podliasėje, Baltarusijoje. Tokio papuošalo idėją galėjo pasiūlyti sidabriniai kryžiniai pakabučiai iš Birkos. Pastarieji pagaminti panašiais būdais. Ten, X a. kompleksuose, datuojamuose pagal monetas, pasitaikydavo nedidelių iškirptų iš sidabro skardos kryželių su juostine prikniedyta ąsele.
Rombinius pakabučius galima susieti su smulkiais rombo pavidalo papuošalais, iškirptais iš plonos žalvarinės skardos, kurie pasirodo jau V–VII a. Rombiniai pakabučiai, tokie kaip Jeglinco piliakalnyje, nuo XI a. paplito didžiulėje teritorijoje nuo Šiaurės Švedijos iki slaviškų žemių. Latvijoje jie ypač dažni XIII–XVa. kapuose. Toje teritorijoje vėriniuose jie nešioti iki XVI a., Lietuvoje – iki XVII a.
Galutinai nustatyti daiktų, patekusių į Jeglinco amatininko dirbtuvės kompleksą, kilmę neįmanoma. Ši radimvietė iliustruoja kultūrinius ryšius su vienu smulkiu dirbiniu – pakabučiu, iškirptu iš skardos. Šis papuošalas, kilęs iš europietiškos tradicijos, ilgam įsitvirtino Skandinavijoje, o iš ten paplito baltų kraštuose. Jo populiarumą nulėmė nesudėtinga gamybos technologija ir plačios individualizacijos galimybės dydžio ir ornamento atžvilgiu. Ryškiausiai tai parodo unikalus Jeglinco piliakalnio kompleksas. Beveik identiški latviškiems egzemplioriai liudija apie ryšius su Dauguvos baseinu, kurie pasireikšdavo tiek idėjų, tiek konkrečių dirbinių importu. Antra vertus, tokių kabučių aptinkame slavų ir prūsų žemėse. Jeglinco piliakalnis, kaip apgyvendintos teritorijos centras, tikriausiai buvo svarbus tokiems dirbiniams išplisti pirmiau nurodytose teritorijose, tarpininkavo jų gamybos idėjų plitimui.