Kremacijos paprotys po kryžiaus žygių ir dabartinės Latvijos teritorijos gyventojų sukrikščioninimo ilgiausiai išliko tose Kuršo srityse, kuriose vėlyvajame geležies amžiuje gyveno kuršiai. Rytų Latvijoje ši laidosena nuo XIV a. vidurio jau nebebuvo praktikuojama, išskyrus vieną kitą atveji. Kuršo žemėje toks laidosenos būdas išliko net iki XV a. pradžios. Šiuo metu žinoma apie 30 istorinių vietų, kuriose buvo atidengti degintiniai XIV ir XV a. kapai ir rasta senienų bei jų fragmentų. Nors buvo kasinėjama palyginti daugelyje laidojimo vietų (daugiau nei 15), vėlyvieji degintiniai kapai buvo nustatyti tik pagal atskirus radinius. Archeologų ištirtuose kapinynuose, kuriuose buvo degintinių kapų, aptikta santykinai nedaug neapgadintų XIII a. antrosios pusės ir XIV a. kuršių kremacijos liekanų. Archeologinę medžiagą geriausiai reprezentuoja degintiniai XIV a. vidurio ir antrosios pusės bei XV a. pradžios kapai. Neapgadinti kapų inventoriaus komplektai rasti tokiuose kapinynuose kaip Valgales Veǵi, Popes Lazdas, Jūrkalnes Darvdedži, Lažas Ilksumi, Kazdangas Roņi, ten ištirti 27 to laikotarpio degintiniai kapai.
XIV ir XV a. kremacija buvo atliekama ne pačiuose kapinynuose. Galbūt tai buvo daroma specialiose vietose už kapinyno. Rašytiniuose XV a. šaltiniuose randama nuorodų, kad mirusieji galėjo būti kremuoti ir pačiame kapinyne. Degintiniai kaulai būdavo įkasami drauge su senienomis apvaliose ar ovaliose duobėse 11–130 cm gylyje. Šios duobės matomos smėlyje kaip tamsios netaisyklingos formos dėmės Š–P, R–V, NV–PR, ŠR–PV kryptimi. Paprastai sudegę mirusiojo kaulai ir senienų likučiai būdavo supilami į duobę. Dvigubų kapų, kuriems būdingas moterų ir vyrų kapų inventorius, buvo aptikta Jūrkalnes Darvdedži, Valgales Veǵi ir Popes Lazdas kapinynuose. Pažymėtina, kad suversti sudegintus pelenus ir senienas į vandeni buvo įprasta dar XIV ir XV a. Talsu Vilkumuiža ežere rasta nemažai ano meto ginklų, įrankių ir papuošalų. Panašus paprotys pastebėtas Talsi rajono Laidze valsčiaus (anksčiau Ārlava) Kalni sodyboje, kur Mazroja upės išplautame smėlyje rasta senienų iš XIV–XV a. degintinių kapų. Materialinės kultūros požiūriu nesunku atskirti XIV a. degintinius kapus nuo vėlesniųjų laikotarpių, nes aptinkamas būtent šiam laikotarpiui būdingas kapų inventorius. Ankstyvuosiuose degintiniuose kapuose surasta įkapių medžiaga ir nustatyti papročiai turi bendrų bruožų ir paralelių vėlyvajame geležies amžiuje, pavyzdžiui, XIII a. degintiniuose kapuose (rastuose Alsungas, Raņķu Kapenieki, Lībagu Sāraji ir kt.) aptinkami miniatūriniai daiktai, geriamieji ragai, arklių pakinktai, ypač plačiai vartoti darbo įrankiai ir keramika. Vėlyvesniuose degintiniuose kapuose pasigendama didesnės dalies šių įvardytų radinių ir jų grupių. Vis rečiau aptinkama sąmoningai pagadintų daiktų. Tikriausiai mirusieji nebuvo deginami tokioje aukštoje temperatūroje, ir vis rečiau buvo praktikuojamas sąmoningas daiktų gadinimas.
Atlikti tyrimai leidžia susidaryti aiškų vaizdą apie degintinių kapų nykimą Vakarų Latvijoje. Šio proceso pabaiga, kai atsiranda griautiniai kapai, gana tiksliai datuojama pagal surastas XIV a. ir XV a. pradžios senienas ir monetas. Archeologiniai duomenys puikiai atitinka šio laikotarpio rašytinius šaltinius. Matyt, kremaciją išnykti skatino Livonijos politinio vidaus gyvenimo pokyčiai. XV a. pradžioje atslūgo įtampa, daugiau nei šimtą metų tvyrojusi dėl konflikto tarp Livonijos ordino ir arkivyskupo. Šiuo laikotarpiu dėmesys buvo sutelktas į klausimus, liečiančius vietinių gyventojų dvasinį gyvenimą. Tai atspindi landtago (1422 m.) ir Rygos diacezijos sinodo (1428 ir 1437 m.) sprendimai. Svarbų vaidmenį suvaidino ir Lietuvos krikštas (1387–1413 m.), todėl sunyko kremacijos paprotys, o iš Lietuvos daugiau nebesklido impulsai, raginantys vakarinės Latvijos dalies gyventojus laikytis senųjų papročių.
Nors ir nėra abejonių dėl laikotarpio, kada sunyko paprotys deginti mirusiuosius, neaišku, kada kuršių gyvenamoje teritorijoje pradėta laidoti nesudegintus žmones. Istoriografijoje laikomasi požiūrio, kad kuršiai konsekvenčiai laikėsi kremacijos papročio iki XIV a. pabaigos. Naujausieji tyrimai rodo, kad kuršių gyvenamoje teritorijoje anksčiau – jau XIII a. – pradėta atsisakyti deginti mirusiuosius. O tai reiškia, kad Kurše vienu metu egzistavo ir mirusiųjų inhumacija, ir kremacija. Iki šiol tai buvo bandoma paaiškinti etnine situacija ir procesais, kuriais buvo pabrėžiami skirtumai tarp kuršių ir Kuršo lybių. Pirmieji degino mirusiuosius, o antrieji – Kuršo lybiai – laidojo juos nedegintus. Gal mišri laidosena atsirado ir dėl kitų veiksnių. Esminę įtaką darė XIII–XV a. plintanti krikščionybė. Pirmiausia šie procesai apėmė šiaurinę Kuršo dalį, todėl perėjimas prie lavono laidojimo čia prasidėjo anksčiau nei Pietų Kurše. Šis procesas įvairiuose regionuose ir srityse vyko ne vienu metu. Kaip rodo tyrimai, jis truko apie 200 metų. Šiame laikotarpyje abu laidosenos tipai jau nebėra skiriamieji vienos ar kitos grupės laidosenos bruožai. Tikriausiai tiek kuršiai, tiek lybiai praktikavo abu papročius, nors kremacija jau nebuvo vyraujantis laidosenos tipas. Vienas laidosenos tipas turėjo įtakos kitam, ypač XIII a. ir vėliau, kai išnyko etninės sienos. To meto kapuose drauge laidojami kuršiai, Kuršo lybiai ir kitų etninių grupių atstovai. Etninė Kuršo gyventojų sudėtis buvo mišri. Bendrą Kuršo lybių ir kuršių sambūvį XIII–XV a. liudija viduramžių rašytiniai šaltiniai, be to, jis atsispindi kapinynų archeologinėje medžiagoje.