Romėniškų monetų radinys Centrinėje Lietuvoje

Santrauka

2008 m. pavasarį Kulautuvoje (Kauno r.) statybų metu ka­sant griovį buvo suardytas griautinis kapas. Šio kapo įkapes sudaro žalvarinė antkaklė šaukštiniu galu, šešios žalvarinės trikampio pjūvio apyrankės ir 12 romėniškų monetų. Džiu­gu, kad aptikti daiktai pateko į Lietuvos nacionalinį muziejų Vilniuje.
Šaukštinė antkaklė turi apskrito pjūvio lankelį, puoštą keturiais profiliuotais žiedais (1:1 pav.). Ant lankelio yra užkabinta grandelė su dviejų grandinėlių liekanomis. Ši antkaklė priklauso II šaukštinių antkaklių, kurios Lietuvos teritorijoje plačiausiai nešiotos C2–C3 periodais, grupei. Įdomu, kad Centrinėje Lietuvoje pavienės šaukštinės ant­kaklės turi ant lankelio užkabintas grandinėles, prie kurių kartais prikabinami lazdeliniai smeigtukai (Seredžius, Jur­barko r., kapas Nr. 47). Tokių antkaklių rasta vaikų kapuose.
Trikampio pjūvio apyrankės yra puoštos skersiniais bei išilginiais grioveliais, rantelių eilėmis (1:2–7 pav.). Dalis apyrankių yra aplaužytos, deformuotos. Visos šios apy­rankės priklauso trikampio pjūvio apyrankių I grupei. Šios grupės apyrankės Lietuvos teritorijoje pasirodė C1a periodo pabaigoje, tačiau daugiausia naudotos C1b–C3 perioduose.
Minėti daiktai (antkaklė ir apyrankės) rodo, kad Kulau­tuvoje buvo suardytas vaiko (greičiausiai, mergaitės) kapas.
Įdomiausias kapo radinys – romėniškos monetos. Tai yra pirmasis romėniškų monetų radinys Centrinės Lietuvos kapinynuose.
Gaila, bet monetos iš Kulautuvos kapo yra blogai iš­likusios, kai kurios jų stipriai korodavusios, neįskaito­mos. Tiksliai datuotos yra 7 monetos. Tai Antonino Pijaus (138–161 m.) dupondijus (2:1 pav.), du Faustinos I (miru­si 141 m.) sestercijai, kaldinti po jos mirties (2:2–3 pav.), du Komodo (177–192 m.) sestercijai (2:4–5 pav.), Lucilos (mirusi 183 m.) sestercijus (2:6 pav.), Julijos Mamėjos (mi­rusi 235 m.) sestercijus (2:7 pav.). Kitos monetos – sester­cijai sunkiai nustatomos. Dalį jų sąlyginai galima skirti An­toninų valdymo laikotarpiui (2:9–10 pav.).
Surasti papuošalai ir monetos leidžia kalbėti apie Ku­lautuvos vaiko kapo chronologiją. Vėlyviausia gerai išliku­si moneta yra Julijos Mamėjos, todėl realiausia kapo data yra C1b periodo pabaiga, t. y. III a. vidurys.
Kaip minėta, Kulautuvos kape surastos monetos yra pirmasis tokio pobūdžio radinys Centrinėje Lietuvoje, kai kartu rasta kitų romėniško importo daiktų (žalvarinis indas, sparninės ir A69 tipo segės, stiklo ir emalio karolių apvaros).
Iš viso Lietuvos teritorijoje yra žinoma 40 laidojimo paminklų, kuriuose rasta romėniškų monetų (3 pav.). Dau­giausia paminklų su monetomis kapuose yra Vakarų Lietu­ voje – čia žinomi 27 kapinynai su monetomis kapuose. Ne­muno žemupio teritorijoje žinomi 5 kapinynai, Žemaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje – 5 pilkapynai, Užnemunėje – 2 lai­dojimo paminklai su romėniškomis monetomis ir 1 pamin­klas Centrinėje Lietuvoje (Kulautuva). Vakarų Lietuvoje dauguma kapų su romėniškomis monetomis yra palyginti siaurame pajūrio ruože, nutolusiame nuo jūros kranto iki 25–90 km. Šiek tiek toliau nuo jūros yra nutolę Nemuno žemupio kapinynai – iki 40–65 km. Matyt, paprotys dėti monetas į kapus šiame regione paplito dėl kultūrinių-preky­binių ryšių viena pagrindinių to meto komunikacijos arteri­jų – Nemuno upe. Šiuo keliu su importo daiktais paprotys dėti romėniškas monetas į kapus atkeliavo į Užnemunę ir Centrinę Lietuvą. Žemaitiją ir Šiaurės Lietuvą paprotys ga­lėjo pasiekti palaikant ryšius Nemuno intakais – Dubysa, Nevėžiu. Kai kurie laidojimo paminklai pilkapynų teritori­joje nuo jūros yra nutolę apie 155 km (Vaitiekūnai, Radvi­liškio r.). Neatmestina galimybė, kad papročio dėti į kapus monetas paplitimui galėjo turėti įtakos ir gyventojų iš pajū­rio migracija į kitus dab. Lietuvos regionus.
Monetos kapuose priklauso laikotarpiui nuo Nerono (54–68 m.) iki Treboniano Galo (251–253 m.). Antoninų monetos į kapus dėtos daugiausia 180–220 m., Severų mo­netos – 210–240 m. Absoliuti dauguma kapuose rastų ro­mėniškų monetų yra sestercijai, retai pasitaiko dupondijų, antoninianų, asų.
Monetų kiekis atskiruose kapuose yra skirtingas. Dau­gumoje kapų aptikta nuo 1 iki 3 monetų, retesni kapai, ku­riuose rasta nuo 4 iki 10 monetų. Yra kapų, kuriuose rasta 13 monetų (Vaitiekūnai, kapas Nr. 13), 21 moneta (Aukšt­kiemiai, Klaipėdos r., kapas Nr. 369), 26 monetos (Lazdi­ninkai, Kretingos r., kapas Nr. 66). Prie kapų su dideliu mo­netų skaičiumi tenka skirti ir aptariamą Kulautuvos kapą.
Monetų padėtis kapuose mirusiojo atžvilgiu yra įvairi. Pavyzdžiui, Vakarų Lietuvoje absoliuti dauguma monetų aptinkamos mirusiojo galvūgalyje, tačiau yra kapų, ku­riuose monetos aptinkamos krūtinės srityje arba prie šonų. Dviejuose kapuose romėniškos monetos aptiktos odiniame arba medžiaginiame (audekliniame) maišelyje.
Monetų radinius kapuose sunku interpretuoti. Dalis mo­netų mirusiųjų galvūgalyje yra įdėtos į beržo tošies dėžutes kartu su kitais daiktais – įkapėmis. Šiuo atveju monetas ga­lima vertinti kaip mirusiojo turtą, dėtą į kapą ar karstą.
Turime atmesti versijas, kad romėniškos monetos į ka­pus buvo dėtos kaip amuletai arba kaip spalvotųjų metalų žaliava. Pavienes monetas kapuose reikėtų traktuoti kaip piniginius vienetus. Monetų piniginę funkciją liudytų ir tai, kad dalis jų rasta mirusiųjų juosmens srityje odiniuose arba medžiaginiuose maišeliuose (piniginėse?). P. K. Tacitas ,,Germanijoje“ rašė, kad romėnai išmokė germanus imti pi­nigus. II a.–III a. pirmoje pusėje, vykstant intensyviai pre­kybai su romėnais, matyt, ir baltai (vakarų baltai) išmoko imti pinigus ir jais naudotis.
Paprotys dėti romėniškas monetas į kapus vakarinių baltų gentyse buvo plačiai paplitęs. Monetų rasta prūsų genčių, Lietuvos, Vakarų Latvijos, Mozūrijos kapinynuose. Šis paprotys paplito dėl tiesioginės romėniškų Padunojės provincijų įtakos ir kalba apie romėnų įtaką baltų dvasinei kultūrai.