Segė iš Lattenwalde’s. A67-68 tipo segės vakarų baltų kultūrinėje srityje
Anna Juga-Szymańska
Publikuota 2011-03-16
https://doi.org/10.15388/ArchLit.2011.12.5130
PDF

Kaip cituoti

Juga-SzymańskaA. (2011) „Segė iš Lattenwalde’s. A67-68 tipo segės vakarų baltų kultūrinėje srityje“, Archaeologia Lituana, 120, p. 36-47. doi: 10.15388/ArchLit.2011.12.5130.

Santrauka

Vienas įdomiausių radinių, paminėtų pirmojoje Martos Sch­miedehelm disertacijoje, yra segė iš Lattenwalde’s. Šią segę tyrinėtoja skiria labai profiliuotoms segėms su atramine plokštele (Schmiedehelm, 1943, S. 96). Segė, anot M. Sch­miedehelm, buvo iš Eduardo Gisevijaus – garsaus Tilžės kolekcininko – rinkinio (Tamulynas, 2009, p. 9–11). Segės radimo aplinkybės tiksliau nežinomos.
Emilis Hollack (1908, S. 81–82) užsimena apie anksty­vojo romėniškojo laikotarpio kapinyną, nedaug vėlesnį arba vienalaikį su Lattenwalde’s segės deponavimo laiku. Galbūt tai ir buvo kapinynas, kuriame ši segė buvo užkasta. Ją rei­kia sieti su vadinamąja Dollkeimo-Kovrovo arba Sembos-Notangos kultūra.
M. Schmiedehelm kartotekoje yra Lattenwalde’s segės eskizas. Segę piešė ir H. Jankuhnas. Jo iliustracija yra pa­tikimesnė (1 pav.). Šie piešiniai rodo, kad buvo išlikusi tik segės viršutinė dalis, o kojelė ir užkaba yra susilydžiusios. Vis dėlto tai yra neabejotinai Almgreno IV grupės A 67-68 tipo labai profiliuota segė. Negalint segės konkrečiau skirti vienam arba kitam tipui, reikia apžvelgti abu.
A 67-68 tipų segėms, rastoms europiniame Barbari­cume, skirta nemažai dėmesio. Segių yra gana daug. Kur kas mažiau duomenų turima apie šių tipų seges vakarų bal­tų kultūrinėje srityje (plg. Stadie, 1919, S. 397, Abb. 175; Almgren, 1923, S. 156; Nowakowski, 2007, s. 22–23; Mą-czyńska, 2001, S. 168, 173).
M. Schmiedehelm 1943 m. disertacijoje šių tipų segių sąraše mini devynias seges iš Mozūrų paežeryno regiono (plg. Katalog, 2 pav.). Šią informaciją galima patikrinti, re­miantis kitais archyviniais šaltiniais. Tyrinėtoja pamini segę iš Zydroj Nowy, kapo Nr. 2. Kadangi kartotekoje išlikęs pie­šinys (3 pav.), galima šią segę sieti su Jezerine tipo segėmis ir išbraukti iš A67-68 tipo segių sąrašo.
Du pastarųjų segių radiniai žinomi iš naujų P. Iwanickio tyrinėjimų Lisy vietovėje, taip pat iš Geldapės apylinkių. Pasak M. Schmiedehelm, iš Sembos teritorijos buvo žino­mos dvi segės: iš Dollkeimo (2:11 pav.) ir aptariamoji iš Lattenwalde’s (1 pav.).
Dar vienas radinys žinomas iš Lietuvos, iš Adakavo (2:1 pav.). Taigi iš viso vakarų baltų kultūros regione žino­ma 14 segių.
Stiliaus požiūriu ankstyviausias radinys yra Adakavo segė (2:1 pav.), skiriama A67 tipui, ir, pasak Stefano De-metzo, datuojama Augusto ir Tiberijaus laikotarpiu, o tai ati­tinka B1a periodą (Demetz, 1998, S. 140–143; 1999, S. 128, Taf. 35:1, 2).
Visos likusios segės, sprendžiant iš archyvinių piešinių, yra tvirtos konstrukcijos, turi suplokštintą galvutę. Jas gali­ma sieti su A67b arba A68 tipais. Šios segės Romos imperi­joje pasirodė Tiberijaus valdymo laikotarpiu ir aptinkamos kartu su Klaudijaus ir Flavijų monetomis (Demetz, 1998, S. 143–144; 1999, S. 195). Wielbarko ir Przeworsko kul­tūrose segės datuojamos B1b periodu (Dąbrowska, 2003, s. 157). Segės yra vienos iš gausesnių, ankstyviausiai da­tuojamų radinių. Jeigu remtumės tik Mozūrų radiniais, tai šių segių chronologijai patikslinti duomenų nėra. Priešingai, A67-68 tipų segės, kaip importiniai daiktai, buvo ir yra lai­komos chronologijos rodikliais. Dėl to tenka rinktis Vidurio Europos Barbaricumo chronologiją – B1b–c periodą.
Vakarų baltų srityje A67-68 tipo segės daugiausia žino­mos Bogaczewo kultūros paminkluose – Mozūrų paežeryno regione (1 žemėl.). Žiūrint į šių daiktų paplitimą matyti, kad segių aptikta palei liniją, einančią iš pietvakarių į šiaurės ry­tus, o tai leidžia teigti, jog jų patekimo į Mozūrus tarpinin­kai turėjo būti Przeworsko kultūros žmonės. Minėta A67-68 tipo segių paplitimo linija veda į šiandienės Geldapės apy­linkes. Čia pačioje mūsų eros pradžioje tikriausiai ėjo kelias, jungiantis Mozūrus su nadruvių sritimi ir toliau su Nemuno žemupio sritimi. Iš nadruvių srities pagal Prieglių tikriausiai buvo galima buvo patekti į Sembos pusiasalį. Kalbant apie seges iš Sembos ir Lietuvos, negalima atmesti galimybės, jog tai yra Wielbarko kultūros įtaka, nors labiausiai gundanti hipotezė yra apie Bogaczewo kultūros tarpininkavimą.
Įdomu, kad Lietuvoje, be Adakavo segės, nėra kitų apta­riamo tipo segių radinių, tačiau yra panašiai datuojamų A69 tipo segių ir vadinamųjų Flügelfibeln, kurių daugiausia rasta Noricume ir Panonijoje (Michelbertas, 1992, p. 280–281, Abb. 1; 2001). Pastarųjų tipų segės Mozūrų paežeryne neži­nomos. Galbūt tai lėmė skirtinga Lietuvos ir Mozūrų radinių kilmė. A69 ir sparninės segės, rastos Lietuvoje, Latvijoje ir Semboje, yra neabejotinai importuotos iš Romos imperijos (Michelbertas, 2001). O štai A67b-68 tipų segės, aptiktos Mozūrų srityje, tikriausiai buvo gamintos barbarų meistrų.
A67b-68 tipo segių radinius (1 žemėl.) galima palygin­ti su Jezerine’o tipo segių paplitimu (Nowakowski, 2009, S. 111–112, Abb. 5). Pastarosios segės yra keliomis dešim­timis metų ankstyvesnės (2 žemėl.). W. Nowakowskis dėl Jezerine’o tipo segių paplitimo iškėlė mintį apie Gintaro kelio Mozūrų-nadruvių atšaką, vedančią iš šiaurinių impe­rijos provincijų galbūt link Gotlando (Nowakowski, 1996 b; 2009). Galima pabrėžti, kad tuo pačiu laikotarpiu kaip Jezerine’o tipo seges, reikia datuoti A67 tipo segę iš Adakavo, kuri į dabartinę Lietuvos teritoriją greičiausiai pateko minėta Gintaro kelio Mozūrų-nadruvių atšaka.
A67b-68 tipo segių paplitimo žemėlapio vaizdas yra ki­toks – matyti radinių Mozūruose ir labiau į šiaurę esančiose srityse. Radinių nebuvimą Nemuno žemupyje kompensuoja du radiniai šiaurinėje Sembos dalyje ir, būtent, Lattenwalde’ėje. A67b–68 tipo segių paplitimo žemėlapis kalba apie žmonių aktyvumą I amžiaus antrojoje pusėje. Toks vaizdas yra prieš paplintant prūsų serijos akinėms segėms (plg. Nowakows­ki, 1996 a, Anhang B, Karte 3) ir šiek tiek vėlesnis, paplitus Jezerine’o tipo segėms, kurių nerasta Semboje. Tai yra vadi­namasis Dollkeimo-Kovrovo kultūros O periodas, paliudytas šio kapinyno medžiagos ir radinių Kuršių nerijoje.
Žiūrint į to laikotarpio ar šiek tiek vėlesnį pagrindinės akinių segių serijos paplitimo horizontą, matyti, kad Sem­boje yra jau daugiau radinių, tačiau jie visi koncentruojasi šiauriniame pakraštyje netoli Dollkeimo vietovės. Mozūrų radiniai paplitę kaip ir A67-68 tipo segės (plg. Nowakowski, 1995, s. 27) (3 žemėl.).
Primenant karo metu dingusias seges iš Lattenwalde’s ir Dollkeimo, galima kalbėti ne tik apie naujų A67b–68 tipo se­gių mokslinėje apyvartoje pasirodymą. Svarbu tai, kad galima liudyti žmonių aktyvumą šiame regione jau pačiame anksty­viausiame Sembos romėniškojo laikotarpio kultūros formavi­mosi etape (Dollkeimo-Kovrovo kultūros O periodas). Turint omenyje minėtų segių radinius galima teigti, kad šios kultūros pradžia buvo būtent Dollkeimo apylinkėse ir susijusi su pato­gaus išėjimo į jūrą iš Kuršių įlankos kontrole.
Galima kalbėti ir apie Gintaro kelio Mozūrų-nadruvių atšakos pabaigą. Su šia atšaka galbūt galima sieti tik seges A67b. Stilistiniu požiūriu jos yra ankstyvesnės už A68 tipo seges. Tačiau radiniai neleidžia teigti, jog A67b tipo segės, aptiktos Mozūruose, priklauso ankstyvesniam chronolo­giniam laikotarpiui. Dėl to A67b ir A68 tipai aptarti kartu. Pradedant šių segių chronologiniu horizontu, galima kalbėti apie Mozūrų–Sembos kelio variantą, kuriuo tikriausiai buvo gabenamas gintaras į Romos imperiją.

PDF
Kūrybinių bendrijų licencija

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.