Nuo 2002-ųjų metų Latvijos universiteto Istorijos ir filosofijos fakulteto Archeologijos ir istorijos mokslų katedra organizavo kasinėjimus keliose Vakarų Latvijos vietovėse. Jų metu archeologiją studijuojantys studentai atlikdavo praktiką. Vyko trijų: Beltes, Mežīte ir Puze, piliakalnių archeologiniai kasinėjimai (1 pav.).
Išsamiausi buvo Beltes (Padure) piliakalnio, kuris yra kairiajame Ventos upės krante, kasinėjimai. Visas piliakalnio aikštelės plotas – 1 900 m², kasinėjimai vyko 280 m² plote. Radinių pobūdis leidžia nustatyti dviejų apgyvendinimo etapų pėdsakus. Pirmasis priklauso ankstyvajai epochai: vėlyvajam žalvario ir ankstyvajam geležies amžiui, antrasis datuojamas vėlyvąja epocha: viduriniu ir vėlyvuoju geležies amžiumi. Vėlyvajame žalvario amžiuje piliakalnio apgyvendinta, lengviau prieinama dalis buvo apsaugota medinių stulpų eile, kurią buvus rodo išlikusių 20–30 cm skersmens stulpaviečių eilė (3 pav.). Šalia jos rastas židinys, sukrautas iš akmenų, iš jo buvo paimtas medžio anglių mėginys. Jis datuotas 1220–930 m. prieš Kristų, tai yra žalvario amžiaus viduriu. Ankstyvojo apgyvendinimo metu buvusius pastatus žymi židiniai iš krautų akmenų ir stulpavietės, išsiskiriančios šviesios spalvos žemėje. Vis dėlto nepavyko nustatyti tikslesnio pastatų išsidėstymo.
Keramika sudarė didžiąją dalį radinių, datuojamų ankstyvosios gyvenvietės laikotarpiu. Buvo rasta keletas iš titnago, ragų ir kaulo pagamintų įrankių. 60 % ankstyvosios keramikos buvo brūkšniuotu paviršiumi. Apie 11 % puodų šukių priklauso vadinamajai ankstyvajai grublėtajai keramikai. Naujas šio laikotarpio bruožas buvo tekstilinės keramikos, pirmą kartą surastos Vakarų Latvijoje, atsiradimas (apie 2 %).
Sprendžiant pagal keramikos, rastos kai kuriuose židiniuose, tipus, pirmasis piliakalnio apgyvendinimo etapas baigėsi ankstyvojo geležies amžiaus pabaigoje. Kasinėjimų metu nebuvo surasta dirbinių, datuojamų I–V amžiumi, todėl galima daryti prielaidą, kad šiuo laikotarpiu piliakalnis nebuvo apgyvendintas.
VI ar VII amžiuje piliakalnyje prasidėjo antrasis apgyvendinimo etapas. Tai – vėlyvasis apgyvendinimo laikotarpis. Intensyviausiai piliakalnis buvo apgyvendintas IX–XII amžiuje. Dauguma rastų struktūrų ir radinių priklauso šiam laikotarpiui (5 pav.). Sprendžiant pagal radinius, X–XII amžiuje Beltes piliakalnis tapo ekonominiu centru, kuriame buvo plėtojami amatai ir prekyba.
Dirbinių chronologija ir radiokarbono datos nurodo vėlyvojo laikotarpio apgyvendinimo pabaigą, o kartu ir minėto ekonominio centro išnykimą. Dauguma radinių datuojami nuo vėlyvojo geležies amžiaus, tai yra IX–XII amžiumi, ypač XI ir XII amžiaus pirmąja puse. Aštuonios radiokarbono datos patenka į laikotarpį tarp 820–1220 m. po Kristaus. O trys iš jų priklauso laikotarpiui tarp 1100–1220, tai yra, XII amžiui ir XIII amžiaus pradžiai. Remiantis šiais duomenimis, Beltes piliakalnis prarado ekonominio centro statusą XII amžiaus antroje pusėje arba XIII amžiaus pradžioje.
Mežīte – archeologinių objektų kompleksas, kurio centre stūkso piliakalnis, o jį supa maždaug 4 ha dydžio gyvenvietė. Į šį kompleksą įeina ir trys kapinynai ir kulto vieta – Elkakalns. Nors žvalgomaisiais kasinėjimais buvo ištirtas tik 24 m² dydžio plotas iš piliakalnio aikštelę sudarančių 2 500 m² ploto, archeologiniai radiniai buvo nepaprastai įdomūs. Iki 2 m storio kultūriniame sluoksnyje buvo rastos antžeminio tipo pastato su krautų akmenų židiniu liekanos. Pastato apačioje buvo aptikta 2 × 3 m dydžio, 80 cm gylio rūsio duobė (6 pav.). Nors kasinėjimai buvo vykdomi tik mažame piliakalnio plote, radiniai džiugino tiek gausa, tiek įvairove – buvo rasta žalvarinių papuošalų, ginklų ir darbo įrankių (7 pav.) Daugelis radinių įrodo čia buvus prekybinę veiklą (septynios XI ir XIII amžiaus monetos, išardomų svarstyklių mechanizmas, taip pat svareliai ir nukirsta sidabro lydinio dalis).
Elkakalns kulto vieta, trys kapinynai ir iš visų pusių piliakalnį juosianti didelė gyvenvietė, kurios kultūrinis sluoksnis siekia 1,5 m storio, – visa tai įrodo, kad XI–XIII amžiuje Mežīte buvo svarbus šio regiono centras, kuriame buvo gerai išvystyta prekyba. Greičiausiai piliakalnis ir pati gyvenvietė buvo sunaikinti kryžiuočių antpuolio metu XIII amžiuje. Neatmetama versija, kad šis piliakalnis yra pagrindinė castellaruta Lodgie, kuri minima 1234-ųjų metų dokumente, vieta ir gyventojų centro Ladze, paminėto 1253-iujų metų dokumente, vieta.
Puze piliakalnis skiriasi nuo dviejų anksčiau aprašytų piliakalnių savo mažumu. Jo aikštelės plotas užima tik 600 m², kasinėjimai vyko tik 34 m² dydžio plote. Kultūriniame sluoksnyje, iki 30 cm gylyje, buvo surastos dviejų pastatų liekanos (8 pav.). Vienas šių pastatų, kurio matmenys 3,5 × 4 m, buvo aptiktas šalia piliakalnio šlaito. Manoma, kad jis priklausė išilgai piliakalnio aikštelės pastatytiems statiniams arba išorinei gynybinei sienai. Šio pastato vietoje ir šalia jo buvo aptikta daug sudegintų grūdų (paprastųjų kviečių ir rugių, kiek mažiau miežių; taip pat pašarinių pupų, žirnių, nedideli avižų kiekiai, tarp apanglėjusių augalų pėdsakų buvo rasta ir piktžolių). Kito pastato vieta aikštelėje išsiskyrė natūraliame žemės sluoksnyje susiformavusia tamsesne struktūra. Kasinėjimų metu nustatyta, kad jos plotis 1,6 m, o ilgis – 2 m. Gali būti, kad čia buvo rūsys, panašus į Mežīte piliakalnio rūsius, ir kad pats pastatas buvo didesnis. Šioje vietoje buvo surasta geležinių ir žalvarinių dirbinių. Šių radinių datavimas leidžia teigti, kad piliakalnyje buvo gyventa XII–XIII amžiuje. Dauguma radinių buvo stipriai apdegę, kai kurie jų virtę beformiais susilydžiusio žalvario luitais. Iš to galima daryti prielaidą, kad piliakalnis buvo sunaikintas didelio gaisro. Šioje struktūroje buvo rasta ir dėžutė su žalvariniais moters papuošalais (9 pav.). Tarp jų buvo antkaklė, grandelių su kabučiais, pasaginių segių ir lankinė segė, taip pat žiedų. Iš sudegusio sluoksnio paėmus apanglėjusių grūdų mėginį, nustatytas gynybinių įtvirtinimų sunaikinimo laikotarpis – 1220–1275 m. po Kristaus, tai yra apie XIII amžiaus vidurį. Manoma, kad greičiausiai šis piliakalnis taip pat buvo sunaikintas puolančių kryžiuočių.
Nors ir nedidelio masto, tokio pobūdžio piliakalnių tyrinėjimas suteikė keletą naujų įžvalgų apie Vakarų Latvijos priešistorę, kuri kol kas nėra plačiau tyrinėta:
1. Kaip parodė Beltes piliakalnio radiokarbono datos, įtvirtintos gyvenvietės arba piliakalniai Vakarų Latvijoje atsirado vėlyvojo žalvario amžiaus pradžioje, tai yra apie 2 tūkstantmečio pr. Kristų pabaigą – maždaug tuo pačiu metu, kai jie pasirodė Rytų Latvijoje ir Lietuvoje. Radiniai Beltes piliakalnyje ir neįtvirtintoje Priednieki gyvenvietėje rodo, kad Šiaurės vakarų Latvija taip pat gali būti įtraukta ir į tekstilinės keramikos paplitimo teritoriją.
2. Vėlyvojo geležies amžiaus Beltes piliakalnis, o ypač Mežīte piliakalnis, gali būti priskirti prie pagrindinių centrų, turėjusių dideles gyvenvietes arba ankstyvuosius miestus, įsikūrusius šalia jų. Palyginus šalia svarbaus vandens kelio įsikūrusį Beltes piliakalnį su Mežīte piliakalniu, neturinčiu prieigos prie vandens, galima teigti, kad Mežīte yra daugiau duomenų, rodančių aktyvesnę prekybą, nei Beltes piliakalnyje. Tai gana stebinanti išvada, nes aktyvesnės prekybos galimybių turi centrai, įsikūrę šalia vandens kelių. Galima spėti, kad, lyginant su Mežīte, centre, kurį sudarė Beltes piliakalnis ir šalia esanti gyvenvietė, prekybai teko ne toks svarbus ekonominis vaidmuo. Šiuo atveju svarbesnės galėjo būti kitos funkcijos, pavyzdžiui, administracinė.
3. XII amžiuje įkurtas nedidelis Puze piliakalnis, sudegintas XIII amžiaus viduryje arba pabaigoje, gali būti laikomas vietinio vado arba jo šeimos gyvenamąja vieta. Aplink šį piliakalnį niekada nebuvo įsikūrusi jokia gyvenvietė ar kaimas, todėl daroma prielaida, kad XIII amžiaus rašytiniuose šaltiniuose minimas Puze kaimas galėjo būti įsikūręs už 1 km nuo šio piliakalnio, šalia vėliau įkurto Puze dvaro.
4. Sprendžiant pagal Beltes ir Mežīte piliakalniuose rastus papuošalus ir pagal Mežīte kapinynų radinius, gali būti daroma prielaida, kad šiose vietose įsikūrusios vėlyvojo geležies amžiaus gyvenvietės priklausė atskirai finų grupei – tai galėjo būti ir Henriko iš Livonijos kronikoje minimi vendai.
jie išsiplėtė į Šiaurės Kuržemę, prasidėjo XI amžiuje ir tęsėsi XII amžiuje. Tai akivaizdžiai įrodo kuršiams būdingi plokštiniai degintiniai kapinynai Šiaurės Kuržemėje, teritorijoje, kurioje XI ir XII amžiuje vyravo inhumacijos paprotys. Gali būti, kad Beltes piliakalnį ir gyvenvietę, kurių materialioji kultūra nebuvo patyrusi kuršių kultūros įtakos, XII amžiuje sunaikino puolantys kuršiai.
6. Vėlyvojo apgyvendinimo materialiojoje kultūroje atsispindi dar vienas bruožas, į kurį anksčiau nebuvo kreipta pakankamai dėmesio. Tuo laikotarpiu šiuose piliakalniuose buvo naudojama mažiau keramikos nei Rytų Latvijoje. Tai tampa akivaizdu, palyginus įvairiuose piliakalniuose rastų keramikos šukių kiekį su kitais rastais dirbiniais. Puzes piliakalnyje buvo rasta septynis kartus daugiau puodų šukių, Beltes piliakalnyje – penkis kartus daugiau, o Mezite piliakalnyje – tik du kartus daugiau, palyginti su kitais rastais dirbiniais. Talsi piliakalnis šiuo atžvilgiu labai neįprastas – čia surastų puodų šukių kiekis sudaro tik ketvirtadalį visų kitų dirbinių. Rytinėje Latvijos dalyje yra visiškai kitaip. Šioje šalies dalyje buvo rasta 12–44 kartus daugiau keramikos nei kitų dirbinių. Galima teigti, kad Rytų Latvijoje keraminių indų buvo naudota kur kas daugiau nei Vakarų Latvijoje. Tokius materialiosios kultūros skirtumus galima paaiškinti keliais būdais. Vienas jų – kad Vakarų Latvijoje buvo daug dažniau naudojami iš organinių medžiagų pagaminti indai. Be abejo, tai nereiškia, kad iš panašių medžiagų pagaminti indai nebuvo naudojami rytinėje Latvijos dalyje. Kalbama tik apie keramikos dirbinių proporciją, palyginti su visais namų ūkyje naudotais indais.
7. Svarbu atkreipti dėmesį į faktą, kad vėlyvajame geležies amžiuje ir Viduramžių pradžioje žiestosios keramikos dirbiniai sudaro tik 4–10 % visų šiuo laiku apgyvendintų Vakarų Latvijos piliakalnių keramikos radinių, o Puze piliakalnyje jų apskritai nerasta. Rytinėje Latvijos dalyje žiestoji keramika atsirado X amžiaus antroje pusėje ir XI amžiuje. XI ir XII amžiuje žiestoji keramika sudarė 50–90 % visų keramikos dirbinių rytinės Latvijos piliakalniuose. Nors gyvenamosiose Vakarų Latvijos vietovėse rasta nedaug vėlyvojo geležies amžiaus ir ankstyvųjų Viduramžių keramikos, atrodo, kad žiestoji keramika čia atsirado vėliau, o lipdytinė keramika buvo naudojama ilgiau. Galbūt Vakarų Latvijoje buvo naudojama daugiau medinių indų, palyginti su keraminiais indais, dėl to žiedžiamasis ratas tik vėliau prigijo šioje vietovėje.