Pedagogo kompetencijos ugdant ikimokyklinio amžiaus vaikų emocinį intelektą
Emocijų raiška yra viena svarbiausių žmonių gyvenime. Būtina mokėti jas valdyti, bet tai nėra įgimtas gebėjimas, todėl svarbus tampa šios srities ugdymas(is) (Kurienė, 2016). Pripažįstama, jog tinkamiausias emocinio intelekto ugdymui(si) yra ikimokyklinis amžius (Vaišvidienė, Gedvilienė, 2017). Norint sėkmingai vykdyti vaikų emocinio intelekto ugdymą(si), itin svarbios tampa pedagogo kompetencijos. Lietuvoje trūksta tyrimų, atskleidžiančių, kokios ikimokyklinio ugdymo pedagogo žinios, gebėjimai, vertybinės nuostatos, asmeninės savybės, sudarančios kompetencijas, yra svarbios, siekiant užtikrinti sėkmingą vaikų emocinio intelekto ugdymą(si). Dėl to šiame tyrime keliamas tikslas nustatyti, kokios ikimokyklinio ugdymo pedagogo kompetencijos yra svarbios vaikų emocinio intelekto ugdymui(si). Tyrimo tikslui pasiekti atliktas pusiau struktūruotas interviu su 11 ikimokyklinio ugdymo pedagogų. Tyrimo duomenims analizuoti pasitelkta kokybinė turinio analizė. Empirinio tyrimo rezultatai atskleidė, kad svarbiausiomis kompetencijomis ugdant vaikų emocinį intelektą ikimokyklinio ugdymo pedagogai pripažįsta esant ugdytinių skirtybių ir galimybių pažinimo, pagalbos teikimo ir ugdytinių motyvavimo kompetenciją, profesinės komunikacijos kompetenciją, ugdymo(si) aplinkų, ugdymosi turinio ir situacijų įvairovės kūrimo kompetenciją. Taip pat pedagogai didelę reikšmę teikia dalykinėms žinioms, padedančioms suprasti, kas yra emocinis intelektas. Pastebima, kad mažiausiai dėmesio pedagogai linkę kreipti į savo veiklos ir ugdytinių pažangos vertinimą. Taigi vaikų emocinio intelekto ugdymo veiksmingumas pedagogų nėra sistemingai tiriamas ir tikslingai tobulinamas. Atskleista, jog pedagogai pripažįsta stokojantys kai kurių tyrimu nustatytų svarbiausių kompetencijų ugdant vaikų emocinį intelektą. Ypač akcentuotas poreikis tobulinti ugdytinių skirtybių ir galimybių pažinimo, pagalbos teikimo ir ugdytinių motyvavimo kompetenciją. Taip pat pedagogai įvardijo būtinybę plėsti dalykines žinias, kaip ugdyti vaikų emocinį intelektą, mažiau dėmesio skirdami gebėjimams ir vertybinėms nuostatoms. Pripažindami, kad svarbių kompetencijų ugdant vaikų emocinį intelektą jiems trūksta, pedagogai vis dėlto silpnai išreiškia poreikį tobulėti asmeniškai ir plėtoti savo mokėjimą mokytis.