Semantinės slaviškų skolinių vartojimo ypatybės izoliuotoje lietuvių tarmėje (BTSR Mogiliovo srt. Malkavos kaimas)
Malkavos tarmės žodyninės sudėties pabūdį nulemia izoliuotumo sąlygos. Didelę šios tarmės žodyninės sudėties dalį sudaro skoliniai iš rusų, baltarusių ir lenkų kalbų. Tarmėje skolinių yra apie 1000 (išskyrus senus, dažnai ginčytinus, tvirtai įėjusius į literatūrinę lietuvių kalbą). Daugelis šios tarmės skolinių yra ar buvo vartojami rytų aukštaičių ir kitose tarmėse. Tačiau skirtingai nuo Malkavos tarmės, minėtoms tarmėms būdinga tai, kad seni slaviški skoliniai (pvz.: skuodas, uražojus, gazata ir tt.) yra išstumiami arba buvo išstumti dėl literatūrinės kalbos įtakos. Malkavos tarmėje panašūs skoliniai yra vartojami visų tarmės atstovų, ir tik nedaugelis žino jų lietuviškus atitikmenis. Minimosios tarmės leksikai būdinga: 1. Lygiagrečių skolinių (dviejų arba net trijų kalbų) vartojimas; šie skoliniai dažniausiai išreiškia tarybinės tikrovės sąvokas, pvz.: nariktouka (bltr.), zagatouka (rus. paruošos). 2. Skolinių vartojimas greta lietuviškų tokios pat reikšmės žodžių, pvz.: kavolius, kalvis; ūturt, kalbėt. Taigi tarmėje susidaro grupės žodžių dubletų, kuriems tarmės žodynas rodo dideli pakantrumą. Tai nulemia bilingvualizmo sąlygos.
Daugeliu atvejų skolinys išlaiko tą savo reikšmę, kurią jis ir turėjo. Skolinių įsisavinimo procesui taip pat būdinga: 1. Pasirinkimas iš daugiareikšmio žodžio vienos ar daugiau reikšmių. Gali būti skolinama ir perkeltinė reikšmė. 2. Žodžio reikšmės pakeitimas. Šie du procesai nubrėžia tik pagrindines semantinių pakitimų ribas. Dažnai pastebimi subtilesni semantiniai pakitimai vienos kokios nors žodžio reikšmės ribose. Žodžio reikšmės taip diferencijuojasi, kad tenka kalbėti ne apie atskiras reikšmes, o apie žodžio vartoseną.