Leksinės-semantinės tipologijos srityje dar labai nedaug padaryta. Viena iš priežasčių - nepakankamas atskirų kalbų leksinių-semantinių sistemų ištyrimas, kuri savo ruožtu apsunkina leksikos kaip atviros sistemos savybės. Plačioje leksinės-semantinės tipologijos srityje, mums atrodo, tikslinga išskirti semantinės tipologijos objektą. Semantinę tipologiją apibrėžiame kaip atskirų kalbų leksinių-semantinių sistemų tyrimą dviem požiūriais: 1) kaip išreiškiami leksinėsesemantinėse sistemose atskiri loginės savokų sistemos (resp. tikrovės) elementai - semantinės sistemos lygis, 2) kokia vidinė struktūrinė atskirų leksinių-semantinių sis lemų organizacija - semantinės struktūros lygis. Čia apsiribojama semantinės sistemos lygiu.
Straipsnyje pateikiama tik regėjimo reikšmių tipologinė analizė lietuvių ir rusų kalbose, t. y. tokių reikšmių, kurių pagrindinis yra regėjimo semantinis diferencinis požymis (toliau - SDP); tokios reikšmės sudaro apie pusę reikšmių visų žodžių, įeinančių į leksinę-semantinę regimojo suvokimo grupę gretinamose kalbose. Daugelis SDP išreikšta abiejų kalbų reikšmėse, pvz.: regėjimo aktyvumas/pasyvumas (žiūrėti: cмoтpeть /matytis: виднеться), regimojo objekto kai kurios charakteristikos (žiūrėtis: cмoтpeться - aktyvus paties subjekto regėjimas), emocinis suvokiamojo objekto vertinimas (grožėtis: любоваться - teigiamas vertinimas) ir kt.
Pagrindinį skirtumą tarp abiejų kalbų sudaro nevienodas atskirų SDP išreiškimo dažnumas. pvz., neigiamas emocinis objekto vertinimas rusų kalboje išreikštas tik trijų žodžių reikšmėse коситься, покоситься, скоситься, o lietuvių kalboje daugelio: baltakiuoti, kreivakiuoti, dėbsoti, dėbtelėti, žvairakiuoti ... Kai kurie SDP išreikšti tik vienoje gretinamoje kalboje, pvz., regėjimo kryptis į ko nors vidų išreikšta tik rusų kalboje (заглянуть, заглядывать), o aktyvaus regėjimo pradžios SDP - tik lietuvių kalboje (sužiurti) ir t. t. Vieni ir tie patys SDP abiejų kalbų reikšmėse. dažniausiai sudaro skirtingas kombinacijas, todėl adekvačių reikšmių skaičius dar labiau sumažėja. Tačiau, kaip parodė vertimų iš lietuvių ir rusų kalbų analizė, adekvačių reikšmių nebuvimas kalboje, į kurią verčiama, dar nerodo, kad skirtingas lingvistinis tikrovės klasifikavimas žodžių reikšmėse nulemia skirtingą lietuvių ir rusų kalbų atstovų tikrovės supratimą, mąstymą bei elgesį (plg. Sepyro - Vorfo hipotezę). Visų pirma, dažnai SDP, neišreikšti vienos kalbos regėjimo reikšmėse, išreiškiami kitų žodžių reikšmėse; antra, kalbiniame bei situaciniame kontekste paprastai visada implicitiškai glūdi SDP, jei jie ir nėra išreikšti konkrečioje žodžio reikšmėje.