Germanistikos istoriją Vilniaus universitete iki 1941 metų galima padalinti į du etapus: nuo 1795 m. iki 1832 m. Vilniaus Imperatoriškame universitete dirbo P. Albrichtas (Peter Albricht) ir B. Haušteinas (Benjamin Friedrich Haustein). Haušteinas buvo literatūros istorijos specialistas. Jo bandymas Imperatoriškuose universitetuose įvesti vokiečių literatūros dėstymą sužlugo po to, kai Rusijos caras, numalšinus lenkų ir lietuvių sukilimą, uždarė universitetą. Tik po 90 metų universitetas vėl pradėjo veikti Kaune kaip valstybinis Lietuvos universitetas.
1922-1941 m. H. Engertas (Horst Engert) ir G. Studerus (Gottlieb Studerus) Kaune germanistiką įtvirtino kaip universiteto discipliną. H. Engertas sėkmingai vadovavo šiai mokslo sričiai, be to, jo teoriniai darbai buvo aukšto mokslinio lygio. 1940 m. Filologijos fakultetas, o kartu ir H. Engerto katedra, persikėlė į Vilnių. H. Engerto veiklą 1941 m. sustabdė įžengusi vokiečių armija. Katedrai toliau vadovavo A. Alminauskas.