Dar kartą apie intertekstualumą. Ką jis sako apie mokslinį tekstą? | Intertextuality in research writing revisited

Santrauka

Nemažą bet kurio mokslinio teksto dalį sudaro įvairiai pavartojami kitų autorių tekstai, tad intertekstualumas, arba kitų tekstų panaudojimas naujame tekste, sulaukia nemažai dėmesio ir iš kalbininkų, ir iš bibliometrų, tai yra ir svarbus rodiklis mokslo vertinimo politikoje. Vienos iš intertekstualumo išraiškų moksliniame tekste – nuorodų į šaltinius –vartojimas yra išsamiai tyrinėtas anglakalbėje literatūroje, pastebėtos įdomios kokybinės ir kiekybinės nuorodų vartojimo tendencijos, atskleisti tarpdisciplininiai ypatumai. Lietuviškame moksliniame diskurse nuorodos į šaltinius yra beveik visai netyrinėtos. Šiame straipsnyje aptariami nuorodų į šaltinius moksliniame tekste rodikliai: nuorodų tankis, literatūros sąraše pateikiamų šaltinių publikavimo metai, pasikartojančių šaltinių dažnis, šaltinių įvairovės procentinis paskaičiavimas, vienanarių ir daugianarių nuorodų lizdų santykis, nuorodų pasiskirstymas teorinėje ir praktinėje darbo dalyse, literatūros šaltinių žanrinis santykis, citatų, persakymų ir percitavimų pasiskirstymas, jų pristatymas tekste ir nuorodų detalumas. Tyrimas atliktas remiantis dviem disertacijomis, pelniusiomis kasmetinį geriausios humanitarinių ir socialinių mokslų disertacijos apdovanojimą Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos organizuojamame konkurse. Aptariamos disertacijos atskleidžia skirtingus šaltinių panaudojimo būdus, kurie iliustruoja skirtingas argumentacijos ir šaltinių integravimo tradicijas atskirose disciplinose.