[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje svarstomi probleminiai teoriniai knygos muziejų aspektai (jų funkcijos, rūšys, specifika kitų muziejų kontekste, panašumai ir skirtumai lyginant su bibliotekų dokumentinio paveldo padaliniais), nagrinėjami knygos muziejų steigties, raidos, registracijos, paplitimo Europoje XX a. antrojoje pusėje klausimai. Išsiaiškinta, kad nors knygos muziejaus ir bibliotekų specialiųjų padalinių (Retų spaudinių, Rankraščių skyrių) funkcijos labai panašios arba net sutampa (saugoti, tirti, aktualinti dokumentinį paveldą) ir skirtis tarp šių institucijų yra minimali, funkcijų reikšmingumo lygis yra knygos muziejaus ir bibliotekų paveldo skyrių skiriamasis požymis. Knygos muziejų raidai nustatyti buvo išanalizuotas istoriografiniu požiūriu vertingas 1987 m. paskelbtas „Knygos ir knygininkystės muziejų sąvadas“, jame pateikta informacija apie universaliuosius Europos knygos muziejus lyginta su šiandienos situacija. Prieita prie išvados, kad susidomėjimas knygos muziejais XX a. antrojoje pusėje buvo dėsningas to meto knygotyros raidos rezultatas. Knygos muziejų steigties sparta XX a. 7–9-ajame dešimtmečiais buvo tiesiogiai susijusi su to meto knygotyros, kaip perspektyvios mokslo disciplinos, suaktyvėjimu Europos ir pasaulio moksle. Iš dešimties tuomet Europoje veikusių universaliųjų knygos muziejų šiuo metu tokie tėra tik penki, kiti arba buvo uždaryti,arba savo veiklą susiaurino, keitė savo profilį. Kai kurie liko itin tradicinio akademinio pobūdžio, jų padėtis šiandienos moderniosios muziejininkystės kontekste, kai visas dėmesys telkiamas į lankytoją, o ne į pačius muziejinius objektus, problemiška.