Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas
Universiteto g. 3, 01513 Vilnius, Lietuva
El. paštas: alma.braziuniene@tinklas.net
Straipsnyje, remiantis publikuotais šaltiniais ir literatūra bei kai kuriais naujais autorės turimais sakytinės istorijos liudijimais, nagrinėjami prieškario Lietuvos bibliofilinio gyvenimo vertybiniai aspektai (bibliofilo savivoka ir saviraiška), to meto organizuoto bibliofilijos sąjūdžio narių bibliofilinės nuostatos. Svarstoma, kiek jie laikytini bibliofilais ir kiek – knygų mėgėjais plačiąja prasme. Išanalizavus turimą medžiagą apie vertingiausias to meto bibliofilų asmenines bibliotekas (V. Biržiškos, A. Janulaičio, K. Jablonskio, V. Steponaičio, P. Jakšto, Vaižganto, P. Galaunės, V. Burkevičiaus, V. Daumanto, A. Mošinskio, J. Šaulio ir kt.) bei pačių bibliotekų savininkų bibliofilinio angažavimosi liudijimus, daroma išvada, jog Nepriklausomoje Lietuvoje buvo susiformavusi bibliofilinei veiklai palanki kūrybinė erdvė. Nors tuometėje kultūros politikoje dėmesys aristokratinio kultūros paveldo integravimui į bendrąjį Lietuvos kultūros paveldą buvo per mažas, visuomenėje buvo jaučiama elitinės bibliofilijos stilistikos reikmė. XXVII knygos mėgėjų draugijos narių nuostatos dėl bibliofilijos krypties buvo nevienareikšmės, tokie draugijos nariai kaip P. Galaunė, M. Urbšienė, Biržiškos ir kiti orientavosi į aristokratinį bibliofilijos stilių ir gyvenseną, kiti, pavyzdžiui, Vaižgantas, kaip tipiškas tautinės agrarinės kultūros atstovas, tapatinosi su knygos mėgėjais plačiąja prasme. Istoriškai pagrįsta distancija tarp aktualiosios tautinės ir aristokratinės kultūros prieškario Lietuvos Respublikoje bus lėmusi, jog ir bibliofilinis gyvenimas, visų pirma XXVII knygos mėgėjų draugijos veikla, taip ir liko gana kamerinio pobūdžio.