Šiame straipsnyje kino režisieriaus Larso von Triero darbai pasitelkiami kaip instrumentas įvairioms kriminologijos teorijoms paaiškinti. Dažniausiai taikomas kultūrinės kriminologijos požiūris ir kitos perspektyvos: dramaturginė-egzistencinė prieiga, taikdariška kriminologija ir (anti)pozityvizmas. Tiek dėl pateiktų temų (tokių kaip visuomenei priimtinų normų peržengimas ir kvestionavimas, smurtas, baimė, pažeminimas, deviacinis seksualumas, neviltis ir kt.), tiek dėl filmo kūrimo metodikos Larsas von Trieras, save vadinantis „geriausiu pasaulio režisieriumi“, gali būti visiškai pagrįstai apibūdinamas kaip vienas iš labiausiai susimąstyti verčiančių kriminologų Europoje. Paradoksalu, bet jo filmuose pateiktos idėjos, nors atrodo smurtinės ir destruktyvios, gali įkvėpti siekiant ramybės ir nušvitimo.