Tarp paramos ir nepasitikėjimo: nuteistųjų tarpusavio santykiai Panevėžio kalėjime

Anotacija

Straipsnyje nagrinėjami nuteistųjų moterų tarpusavio santykiai Panevėžio kalėjime, ypatingą dėmesį skiriant tam, kaip kasdienėje kalėjimo socialinėje tikrovėje persipina parama, artumas, nepasitikėjimas ir neformalios galios santykiai. Tyrimas grįstas kokybine prieiga: viena savaitė etnografinio stebėjimo ir neformalių pokalbių Panevėžio kalėjime bei 27 pusiau struktūruoti interviu su nuteistosiomis ir darbuotojais. Empirinė analizė atskleidžia tris persipinančias kasdienių santykių ašis. Pirma, nepasitikėjimas funkcionuoja ne kaip individuali strategija, o kaip kolektyvinė norma, kurią geriausiai apibūdina principas „sienos turi ausis“ – asmeninė informacija nuolat suvokiama kaip potencialus mainų ir spaudimo objektas. Antra, neformalios galios pasiskirstymą Panevėžio kalėjime formuoja ne klasikinė subkultūrinė hierarchija, o situaciniai šaltiniai – pinigai, manipuliacijos ir socialinis „užnugaris“, per kuriuos persidera tiek paslaugų mainai, tiek atstūmimo praktikos. Trečia, paramos ir artumo formos – pavieniai pasitikėjimo ryšiai, romantiniai santykiai, vyresniųjų globa jaunesniųjų atžvilgiu – yra ne grynos, o nuolatos persipinančios su ekonomine mainų logika ir neformalia kontrole. Straipsnyje teigiama, kad parama ir nepasitikėjimas nėra priešingos, viena kitą paneigiančios santykių formos. Atvirkščiai, jos dažnai egzistuoja tame pačiame ryšyje: artimas santykis gali suteikti emocinį saugumą, bet kartu tapti priklausomybės, kontrolės ar pažeidžiamumo šaltiniu. Tokia santykių struktūra leidžia Panevėžio kalėjimą suprasti kaip socialinę erdvę, kurioje priverstinis kolektyviškumas, individualizuotos išgyvenimo strategijos ir ekonominės manipuliacijos praktikos formuoja savitą moterų kalėjimo kasdienybę.