Teigiama, kad vaikų kalboje anksčiausiai įsisavinami ir dažniausiai vartojami tiesioginiai nurodymai, tačiau iki šiol nežinoma, kaip nurodymai susiformuoja lietuvių vaikų kalboje ir kaip kinta jų vartosena jiems augant. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip keičiasi nurodymų kiekis ir raiška priešmokyklinio amžiaus vaikų kalboje mokslo metų pradžioje ir pabaigoje, ir kokie jų skirtumai išryškėja atskirai lyginant mergaičių ir berniukų kalbą. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad šio amžiaus vaikai geba vartoti įvairias nurodymų tipų formas. Kaip ir tikėtasi, sudėtingesnės konstrukcijos ir formos randasi patiriant įvairesnių situacijų, o tai matyti keičiantis laikotarpiams (tyrimo pradžioje ir pabaigoje). Tyrime išskirtas lyties aspektas leidžia teigti, kad didelių skirtumų nepastebėta, o dauguma užfiksuotų atvejų rodo daugiau bendrų ypatybių.