Straipsnio tikslas – parodyti lietuvių kalbos padėtį nacionalinio sąjūdžio metais XIX–XX a. sandūroje ir jos funkcionavimą 1918 m. atkurtoje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje iki pat 1940 m. įvykdytos Sovietų Sąjungos okupacijos.
Lietuvių kalba Rusijos imperijos sudėtyje buvo nustumta į buitinį lygmenį: uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis, viešumoje neleista vartoti lietuvių kalbos. Kaip tautų pavasario tęsinys lietuvių nacionalinis sąjūdis rėmėsi lietuviškai kalbančia visuomene, o kalba suvokta kaip vienas iš svarbiausių lietuvybės sandų. Literatūroje kartais rašoma, kad lietuviškoji tapatybė sukurta filologiniu pagrindu. Šitokia nuostata remtasi daugelio Europos tautų istorijoje, tad gimtosios kalbos iškėlimas Lietuvoje nebuvo kokia didelė išimtis.
Straipsnyje, remiantis valstybės teisės aktais ir archyviniais duomenimis, parodoma, kaip lietuvių kalba tvirtinosi 1918 m. nepriklausomybę paskelbusioje valstybėje. Kartu su ūkio pertvarka, kultūros ir švietimo išaugimu, su Vakarų gyvenimo modelio pasirinkimu, 1922 m. Konstitucijoje įteisinus lietuvių kalbą kaip valstybinę, sukurtos sąlygos lietuvių kultūrai ir kalbai savarankiškai funkcionuoti visame viešajame gyvenime.
Lietuvių kalbos raida nepriklausomybės metais apibūdinama trimis matmenimis: teisiniu (valstybinės kalbos įtvirtinimas visose gyvenimo srityse), struktūriniu (lietuvių kalbos tyrimai, didžiojo žodyno sudarymas ir kt.) ir ugdomuoju (modernios, struktūralizmo pagrindais grįstos bendrinės kalbos teorijos sukūrimas ir jos postulatų įgyvendinimas). Plačiau aptariami ideologiniai ugdomojo darbo pagrindai (kaip sudedamoji tautinio auklėjimo dalis), to darbo vykdytojai (Lietuvių kalbos draugija, įvairios komisijos ir organizacijos) ir jo rezultatai.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.