Šiame straipsnyje nagrinėjami du tarminių duomenų poliai – subjektyvusis (emic) ir objektyvusis(etic). Analizuojama 50 val. įrašytų pokalbių su 52 gyventojais, kurie XX a. 6-ajame dešimtmetyje, statant Kaũno hidroelektrinę, buvo iškeldinti iš Nẽmuno slėnio (šį užliejus, suformuotos Kaũno mãrios).
Straipsnyje kiekybiškai atskleidžiama pateikėjų, paprastųjų kalbos bendruomenės narių, tarminio suvokimo (emic) ir objektyviųjų (etic) duomenų (ne)sutaptis. Šis tikslas įgyvendintas trimis žingsniais: 1) remiantis Kaũno mãrių užtvindytų gyvenviečių rekonstruoto vietinio tarminio varianto ypatybėmis, buvo nustatyti pateikėjų tarmiškumo rodikliai; 2) susisteminus tarminės percepcijos atsakymus, sukurtas kiekybinis tarminio suvokimo modelis; 3) nustačius emic ir etic duomenų koreliaciją, atlikta tarminio suvokimo ir tikrosios vartosenos patikra vertikaliajame ir horizontaliajame kontinuume.
Iš surinktų duomenų išsiaiškinta, kad apklaustų gyventojų kalbai būdingi vakarų aukštaičių kauniškių pietrytinio varianto – priedzūkio – bruožai, tačiau tik dalis gyventojų save laiko tarmės atstovais. Skiriasi ir kiekybiškai išmatuotas jų tarmiškumo lygis (ypač dėl protarpinės vartosenos).
Šiuos tarmiškumo rodiklius sugretinus su kategorizuotais tarminio suvokimo duomenimis, išsiaiškinta (paradoksali) realioji situacija: tarp tarminio suvokimo ir realiosios vartosenos esama nesutapimo. Jis kylantis dėl įvairių priežasčių, iš kurių išskirtinas išsilavinimas: aukštąjį išsilavinimą įgiję pateikėjai lengviau (pri)pažįsta tarmę (bet jų kalbėjimas nėra tarmiškesnis).
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.