Ar dreno pašalinimo laikas turi įtakos pirminio spontaninio pneumotorakso pirmojo epizodo gydymo išeitims?
Originalūs mokslo tiriamieji darbai
Matas Mongirdas
Vilnius University, Lithuania
Audrius Untanas
Vilnius University, Lithuania
Žymantas Jagelavičius
Vilnius University, Lithuania
Ričardas Janilionis
Vilnius University, Lithuania
Publikuota 2019-12-20
https://doi.org/10.15388/LietChirur.2019.18.16
PDF
HTML

Reikšminiai žodžiai

pirminis spontaninis pneumotoraksas
pleuros ertmės drenavimas
pleuros dreno pašalinimas
recidyvų dažnis
komplikacijos

Kaip cituoti

1.
MongirdasM, UntanasA, Jagelavičius Žymantas, JanilionisR. Ar dreno pašalinimo laikas turi įtakos pirminio spontaninio pneumotorakso pirmojo epizodo gydymo išeitims?. LS [Prieiga per internetą]. 2019 m.gruodžio20 d. [žiūrėta 2020 m.liepos12 d.];18(4):239-45. Adresas: https://www.zurnalai.vu.lt/lietuvos-chirurgija/article/view/16299

Santrauka

Įvadas / tikslas. Pirminis spontaninis pneumotoraksas yra didelė jaunų sveikų žmonių problema. Pleuros ertmės drenavimas – pagrindinis pirminio spontaninio pneumotorakso pirmojo epizodo gydymo būdas. Vis dėlto nėra žinoma, ar dreno buvimo pleuros ertmėje trukmė gali turėti įtakos recidyvų dažniui.
Metodai. Atliktas perspektyvusis tyrimas, į kurį įtraukta 50 pacientų. Tiriamiesiems diagnozuotas pirminio spontaninio pneumotorakso pirmasis epizodas. Visi pacientai gydyti drenuojant pleuros ertmę. Pacientai suskirstyti į dvi grupes, atsižvelgiant į dreno pašalinimo laiką: praėjus vienai dienai ar praėjus penkioms dienoms, kai per dreną nustojo skirtis oras. Visi pacientai atokiu laikotarpiu (mažiausiai šešis mėnesius) stebėti dėl galimo recidyvo. Atlikta abiejų grupių recidyvų dažnio ir galimų komplikacijų lyginamoji analizė.
Rezultatai. Vidutinis pacientų amžius – 27 (23–35) metai. 78 proc. tiriamųjų – vyrai. Drenavus pleuros ertmę, sėkmingai išgydyti 43 ligoniai (86 %). Kiti tiriamieji dėl besiskiriančio per dreną oro ar dėl rentgenogramoje matomo pakartotinio pneumotorakso, pašalinus dreną, buvo operuoti. Abiejų tiriamųjų grupių duomenys pagal amžių, lytį, pneumotorakso pasireiškimo krūtinės ląstoje pusę, rūkymą, alfa-1 antitripsino koncentraciją kraujyje, ilgesnį oro skyrimąsi per dreną ar operacijos poreikį statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Statistiškai reikšmingai skyrėsi abiejų grupių hospitalizacijos trukmė: tiriamieji, kuriems, nustojus per dreną skirtis orui, drenas pašalintas praėjus vienai dienai, ligoninėje gulėjo vidutiniškai 6 (4–12) dienas, o tiriamieji, kuriems drenas pašalintas praėjus penkioms dienoms, – 8 (7–10) dienas (p = 0,017). Penkiems (20 %) pirmosios grupės ir trims (12 %) antrosios grupės pacientams pneumotoraksas recidyvavo (skirtumas statistiškai nereikšmingas (p = 0,702)). Statistiškai nereikšmingas skirtumas nustatytas ir tarp abiejų grupių recidyvo laiko bei komplikacijų.
Išvados. Pirminio spontaninio pneumotorakso recidyvų dažnis kiek didesnis, kai drenas ištraukiamas anksčiau, tačiau lyginamųjų grupių skirtumas statistiškai nereikšmingas. Siekiant patvirtinti gautus rezultatus, reikia atlikti didesnės apimties tyrimą, būtina ilgiau stebėti tiriamuosius.

PDF
HTML
Kūrybinių bendrijų licencija

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.