Istorika ir istoriografija Lietuvoje 1904–1915 metais: istoriografinių manifestų laikotarpis?

Santrauka

Apie istorikos situaciją Lietuvoje XX a. pradžioje (iki 1918 m.), kaip ir bendriau apie to meto istoriografijos būklę, rašyta nedaug ir gana fragmentiškai. Iš esmės neturime nė vieno specialaus istoriografijos srities straipsnio, kuriame į minimą istoriografijos raidos laikotarpį būtų žvelgiama kaip į savarankiško tyrimo vertę turintį tyrinėjimo objektą. Šiuo straipsniu minimo laikotarpio procesai atskleidžiami kaip svarbiausi Lietuvos istoriografijos ir istorikos raidoje. Pasitelkus idėjų istorijos teikiamas galimybes, analizuojant programinius XX a. pradžios tekstus, recenzijas ir polemikas, programas, pamfleto žanro istoriografijos kritikai panaudojimą, formuluojama paradigminė istoriografijos kaitos situacijos samprata, kuriai nagrinėjamo laikotarpio besikeičiančios istorikos orientacijos istoriografijos raidos požiūriu darosi neapeinamos ir būdingos. 1904–1915 m., kaip savotiško manifestų laikotarpio, pažintinė vertė išryškėja, kai į Lietuvos istoriografijos ir istorikos raidą žvelgiama platesnėje periodizacinėje perspektyvoje, akcentuojant amžiaus pradžios istorijos institucionalizacijos ir konsolidacijos problemas kaip ypatingą ieškojimų ir intelektualinių manifestacijų prielaidą. Rinktinių laikotarpio tekstų analizė leidžia pagrįsčiau svarstyti apie nagrinėjamu laikotarpiu lietuviškojoje istoriografijoje ir istorikoje susiklosčiusį ir tam tikrus kelius tolesnei istorijos mokslo raidai Lietuvoje nutiesusį istoriografinių manifestų laikotarpį.