[straipsnis lietuvių kalba; santrauka prancūzų kalba]
Straipsnyje tiriami skirtingais laikotarpiais rašyti Juozo Erlicko ir Herkaus Kunčiaus draminiai tekstai, dėmesį sutelkiant į didaskalinio epizodo ir verbalinio personažų veiksmo – dialogo – sąveikos ir santykio analizę. Abu autoriai demonstruoja draminio rašymo atvejį, kai tekstuose didaskaliniai epizodai (skirtingai negu sceninės nuorodos) atitrūksta nuo veikėjų dialogų nužymėtos trajektorijos ir ima savarankiškai funkcionuoti kaip naratyviniai „paveikslai“, įsiterpdami į draminį veiksmą ar jį nutraukdami. Didaskalinių epizodų, besiremiančių žaidybine teatriškumo ir naratyvumo jungtimi, įtraukimas į dramos kūrinį leidžia išskirti atraminius šios sąveikos analizės aspektus: sakymo – išryškinančio neretai asmeninio soliloko formą įgyjančios autorystės pėdsaką; naratologinį – kreipiant dėmesį į tekstinį autoriaus ir skaitytojo / žiūrovo funkcijų ir jų santykio su dramos fabula audinį. Daroma išvada, kad didaskalinio epizodo pasirodymas scenoje (realioje ar įsivaizduojamoje) yra toks veikimo būdas, kuris teatrui leidžia parodyti savo ženklus, ir būtent tuos, kurie nėra skirti būti matomi. Transformuotas į diskursą, didaskalinis tekstas figūruoja kaip draminė medžiaga, kuri nutraukia ryšius su realizmo principais grindžiama fikcija.