Po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo jau trisdešimt metų trunkanti lietuvių kultūros slinktis susijusi su sparčiai kintamu teatro – apimančio ir tekstą, ir sceną – vaidmeniu. Šie pokyčiai dažniausiai buvo reiškiami „krizės“ diskurso teikiamomis retorinėmis formulėmis. Ne išimtis, kad šis žodis įprastai taikytas ir lietuvių dramaturgijos situacijai apibūdinti. Straipsnyje aptarus skirtingus tuometinių logos’o teatre gynėjų ir sceninės praktikos šalininkų santykių aspektus, konstatuojama, kad per Lietuvos istorijos kryptį pakeitusį pereinamąjį laikotarpį, sykiu implikavusį teatro krizės sąvoką, atsiskleidė vienokių ar kitokių perturbacijų ištinkamas Lietuvos teatro pasaulis. Atskleidžiamas sąvokos „krizė“ daugiabriauniškumas: Nepriklausomybės pradžioje šiuo terminu bandyta įvardyti kompleksinę lietuvių draminių tekstų vakuumo problemą, po dešimties metų – aktualių šiuolaikiškų pjesių stygių, o šiandien – menką šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos tekstų prieinamumą. Daroma išvada, kad draminių tekstų sklaida – viena iš sąlygų ne tik nuslopinti ilgai tvyrojusią įtampą tarp teksto ir scenos autorių, bet ir imtis svaresnių šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos raidos tyrimų.