Straipsnyje nagrinėjama meninės reprezentacijos kritika šv. Augustino Išpažinimuose. Autorius siekia atskleisti Platono ir Aristotelio įtaką Augustino mąstymui apie meninę reprezentaciją ir parodyti Augustino mąstymo savitumą. Straipsnyje skiriami trys Augustino kritikos sluoksniai – ontologinė, etinė (psichologinė) intencijos ir papročių kritika. Teigiama, jog Augustino ontologinės kritikos pamatą sudaro neoplatoniškas kūno-sielos dualizmas ir iš Platono perimama atvaizdo samprata, tad meno kūriniai suvokiami kaip nuo tiesos ir tikrovės nutolę atvaizdai, o aukščiausiu estetiniu išsipildymu laikoma Dievo patirtis. Autoriaus nuomone, Augustino etinė (psichologinė) intencijos kritika apmąsto meną kaip savitą stabmeldystės formą, projektuojančią vidinius sielos poreikius (Dievo troškimą) į išoriškus malonumus. Nors mąstoma aristotelinio katarsio paradigmoje, prieinama prie priešingų Aristoteliui ir artimesnių platoniškai teatro psichologijai išvadų – Augustinas teatro patirtį įvardija ne kaip išlaisvinančią nuo aistrų, o jas skatinančią. Atkreipiamas dėmesys, kad teorinės kritikos fone esama priešiškumo teatrui kaip pagoniškai praktikai. Bandoma įrodyti, jog Augustinas graikų mąstytojų požiūrį papildo krikščioniška perspektyva ir iš jos kylančia etine estetinio patyrimo kritika, atviru požiūriu į meno fiktyvumą bei pagoniškų papročių kritika.