Straipsnyje dvilypė meno kūrinio prigimtis aiškinama formulės ir formos santykiais. Pasitelkiama H. Focillono dvasios formų samprata, grindžianti meno ir kūrėjo ryšį. Remiamasi lietuvių meno ir humanistikos pavyzdžiais. Daugiausia dėmesio skiriama praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžiai, kai straipsnyje keliama problema buvo gyviau jaučiama. Profesorius lituanistas Donatas Sauka ir garsus matematikas akademikas Vytautas Statulevičius vienu metu ir viename leidinyje yra buvę artimos minties bendrakeleiviai, siekę formulės ir gyvos formos dermės. Dar jauna poetė Onė Baliukonytė intuityviojo ir intelektualiojo prado santykį kėlė kaip problemą. Ryškėjo mintis, aktuali ir šiandien, kad vidinės formos intensyvumas saugo kūrinį nuo formulių, nuo jų mechaninio perėmimo.
Arvydas Šliogeris, į humanistiką įžengęs iš technologijų, iš formulių lauko, žymi radikalią formulės ir formos perskyrą.