Quelques réflexions autour des nouvelles d’exil de Jan Čep

Santrauka

Cet article se penche sur les six nouvelles rédigées par l’écrivain tchèque Jan Čep durant son exil en France après 1948. Ces textes sont intéressants à plus d’un titre. Ils présentent tout d’abord un renouveau thématique dans l’œuvre de Čep, dans la mesure où ils s’ancrent dans les événements immédiats, la Seconde Guerre mondiale et l’arrivée au pouvoir du régime communiste, et évoquent une humanité détruite, élargissant le drame existentiel de l’individu à l’ensemble de la communauté humaine. En même temps, les personnages de Čep sont en quelque sorte interpelés par l’histoire, qui les oblige à faire des choix, notamment celui de l’exil, ce qui donne lieu à une nouvelle forme d’angoisse qui se superpose à l’angoisse originelle de l’écrivain. Enfin, ces nouvelles tardives constituent pour Čep une phase de transition entre la création fictionnelle et l’essai.

Keletas pasvarstymų apie Jano Čepo tremties noveles

Straipsnyje analizuojamos čekų rašytojo Jano Čepo novelės, parašytos 1948 m. jam esant tremtyje Prancūzijoje. Tekstai įdomūs daugeliu atžvilgiu. Pirmiausia, juose pastebimas teminis Čepo kūrybos atsinaujinimas, nulemtas nesenų įvykių – Antrojo pasaulinio karo ir komunistų atėjimo į valdžią. Novelėse kalbama apie žmonijos destrukciją, vieno asmens egzistencinę dramą, susiejant ją su visos žmonijos likimu. Tuo pat metu Čepo novelių personažai mezga dialogą su istorija, kuri verčia juos rinktis, vykti į tremtį. Pasirinkimas kelia nerimą, išreiškiantį ir paties rašytojo dvasinę būseną. Vėlyvosios novelės leidžia Čepui pereiti nuo fikcinės kūrybos prie esė.
Reikšminiai žodžiai: Jan Čep, tremtis, vėlyvosios novelės, čekų literatūra, krikščionybė.