Straipsnyje aiškinama, kodėl Dostojevskis savo kūryboje tiek daug dėmesio skyrė individualizmo problemai. Remiantis ryškiausiais individualistų (Raskolnikovo, Staurogino, Svidrigailovo, Kirilovo, Ivano Karamazovo) paveikslais, daroma išvada, kad rašytojas egoistinius-individualistinius žmogaus polinkius taip įdėmiai analizavo ne dėl to, kad pats būtų linkęs į nihilizmą ar kėlęs savo kūrybai tokį tikslą, o dėl to, kad norėjo tuos žmogaus polinkius paneigti. Tik šito tikslo siekdamas, Dostojevskis išvysto savo idėją iki tokių ontologinių aukštumų, kad paskui su tokiu pat ontologiniu įsitikinimu ją atmestų. Rašytojas sako, jog žmogaus „aš" yra absoliučiai kolektyvinis, neatskiriamas nuo visos žmonijos likimo. Tokiu būdu antropologinės Dostojevskio pažiūros objektyviai neprieštarauja materialistinei žmogaus, kaip visuomeninių santykių produkto, koncepcijai. Tačiau taip pat yra žinoma, kad rašytojas buvo vienas aršiausių materializmo ir socializmo idėjų priešininkų. Šio paradokso priežastys, straipsnio autoriaus nuomone, glūdi visų pirma tame, kad Dostojevskis žmogaus kolektyviškumo nekildino iš materialinės jo būties kolektyviškumo, žmogaus visuomeniškumą pakeisdamas „bendrija" (соборность) – idealistiniu, religiniu terminu, kuriuo rašytojas vadino kažkokią apriorinę, nuo istorijos ir visuomenės praktikos nepriklausomą, žmogaus ypatybę.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.