Straipsnio tikslas – išaiškinti kompoziciją, kaip romano idėjinio turinio išraiškos priemonę. Čia nagrinėjamas D. Mamino-Sibiriako romanas „Privalovų milijonai“ pirmasis rašytojo sukurtame „urališkame“ cikle. Idėjinis romano turinys daugiapusis ir šakotas. Tuo tarpu autorius savo „Autobiografinėje pastaboje“ nurodo, kad svarbiausia šiame romane – Sergejaus Privalovo likimas ir jo sudėtinga evoliucija.
Teoriniu tokio sudėtingo kūrinio analizės pagrindu imamas tarybinio rašytojo K. Fedino pasisakymas, kad kompozicija nėra autoriaus savivalė, o temos vystymo logika. Todėl šio straipsnio autorius siekia įrodyti, kad „Privalovų milijonų“ kompozicija išreiškia visą romano idėjinio turinio esmę.
Būdingiausia romano kompozicijos ypatybė yra autoriaus noras sugrupuoti visus veikėjus, įvykius ir apskritai visą romano medžiagą apie pagrindinį veikėją Sergejų Privalovą.
Tuo pačiu atskirose kūrinio dalyse palaipsniui kaupiama medžiaga, charakterizuojanti aplinkos tikrovę ir turinti savarankišką reikšmę. Ir veiksmo eigoje kūrinio svorio centras iš pagrindinio veikėjo persikelia į jo aplinką. Aplinka nustoja būti fonu, vien tik atskleidžiančiu Privalovo paveikslą. Dabar priešingai – Privalovo paveikslas, jo asmuo padeda jungti atskiras kūrinio dalis, jo komponentus. „Privalovų milijonų“ kompozicija išreiškia visą romano idėjinį turinį, aiškiai prašoka autoriaus koncepciją.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.