I. N. Loboikos gyvenimas ir mokslinė veikla Lietuvoje

Santrauka

Straipsnyje nušviečiami kai kurie svarbesni Ivano Nikolajevičiaus Loboikos (1786-1861), Vilniaus universiteto ir kitų Lietuvos sostinės aukštųjų mokyklų profesoriaus, visuomeninės-politinės ir mokslinės veiklos klausimai.

Didelį poveikį Loboikos pasaulėžiūrai ir tolesnei veiklai turėjo Peterburge pragyventi 1816-1821 metai, kada jis aktyviai dirbo būsimųjų dekabristų vadovaujamoje „Laisvoje rusų literatūros mylėtojų draugijoje“ ir artimai bendravo su įžymiais dekabristais poetais, kurie bendradarbiavo jo redaguojamajame tos draugijos spaudos organe. Draugiški Loboikos ryšiai su K. Rylejevu ir kitais dekabristais byloja apie pastarųjų parodytą jam politinį pasitikėjimą ir pažangias literatūrines jo pozicijas.

Remiantis filomatų korespondencija, konstatuojama, kad jie buvo suinteresuoti Loboikos išrinkimu Vilniaus universiteto profesoriumi ir, galimas daiktas, per universiteto rektorių Malevskį, filomatų draugijos viceprezidento tėvą, paveikė pačius rinkimus.

Tai, kaip dirbo, būdamas specialios komisijos slaptų studentiškų organizacijų veiklai ištirti nariu, ir ypač tai, kaip laikėsi filaretų bylos metu, rodo, kad I. N. Loboika simpatizavo jiems. Nepaisant viso to, Loboika niekuomet nebuvo revoliucionieriumi, visą gyvenimą išliko tik liberališkai nusiteikęs žmogus.

Literatūriniai I. N. Loboikos ryšiai su įžymiais savo meto rusų ir lenkų revoliucinio romantizmo atstovais - K. Rylejevu ir A. Mickevičiumi, entuziastingi jo atsiliepimai apie pastarojo poemą „Gražina“ duoda pagrindo teigti, kad profesorius buvo šios savo metu pažangiausios literatūrinės srovės šalininkas.

I. N. Loboika išspausdino keliolika straipsnių ir leidinių kalbos, literatūros, etnografijos ir kitais klausimais. Turtingame jo rankraščių archyve, kuris saugomas Leningrade TSRS MA Rusų literatūros instituto rankraščių skyriuje, yra išlikę įdomūs bandymai parašyti pirmąją mokslinę rusų literatūros istoriją. Smulkus to veikalo planas ir išskirta jame žymi vieta tokiems rašytojams, kaip I. Krylovui, A. Gribojedovui, A. Puškinui ir kitiems, rodo, jog Loboika buvo aukštos mokslinės erudicijos ir turėjo savo laikams gana pažangų požiūrį į rusų ir pasaulinės literatūros raidą.

Loboika buvo vienas iš daugiau prityrusių senųjų rašytinių ir spausdintinių paminklų žinovų to meto Rusijoje. Jis peržiūrėjo Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne buvusius senuosius raštus įvairiomis kalbomis ir svarbiausius iš jų aprašė. Už įžymius nuopelnus senųjų rašto paminklų tyrinėjimo srityje Loboika buvo išrinktas „Karališkosios šiaurės senienų draugijos Kopenhagoje“ tikruoju nariu (1825) ir „Istorijos bei rusų senienų draugijos prie Maskvos universiteto“ tikruoju nariu (1828).

Išleistas į pensiją, uždarius Vilniaus aukštąsias mokyklas, ir nepriimtas į Peterburgo mokslo įstaigas, Loboika gyvai domėjosi visuomeniniu-politiniu gyvenimu, ypač daug dėmesio skirdamas Vakarų Europos ir Rusijos revoliuciniams įvykiams, vertindamas juos iš savo įprastinių liberalių pozicijų.

I. N. Loboika iš demokratinių pozicijų traktavo lietuvių tautą ir jos kultūrą, stengėsi konkrečiais veiksmais padėti formuotis nacionalinei lietuvių literatūrai, iškovoti prideramas teises lietuvių kalbai kultūriniame Lietuvos gyvenime.