Iki šiol dėl I. Babelio kūrybos dar vis ginčijamasi, neišsprendžiamas jo kūrybinio metodo savitumo klausimas. Vieni I. Babelį laiko realistu, kiti – romantiškuoju natūralistu.
Visų reikšmingiausias rašytojo kūrinys – novelių rinkinys „Konarmija“ turi daug bendrų bruožų su kitų autorių kūriniais apie pilietinį karą, parašytais trečiajame dešimtmetyje. Todėl Babelio kūrybinio savitumo išryškinimas padeda išaiškinti tarybinės literatūros metodo ir stiliaus formavimosi ypatumus.
Nagrinėjant „Konarmiją“, buvo daromos esminės klaidos. Buvo sutapatinamas autorius su pasakotoju, todėl herojaus požiūris į pasaulį buvo interpretuojamas kaip autoriaus kuriamas objektyvus tikrovės vaizdas. Jei autorių nesutapatindavo su herojum, tai nepastebėdavo herojaus-pasakotojo evoliucijos ir to, kad autoriaus pažiūra į jį per dešimtį metų, kol buvo kuriamos novelės, pasikeitė. Viena iš pačių esmingiausių I. Babelio kūrinio vertinimo klaidų buvo ta, kad į „Konarmiją“ žiūrima kaip į epinį veikalą, tuo tarpu spręsti apie jį reikia pagal lyrinių kūrinių dėsnius.
Straipsnyje dėstomos tokios mintys: I. Babelis – realistas, nes jis realistiškai atskleidė kai kuriuos smulkiaburžuazinio inteligento ir labiausiai atsilikusios liaudies dalies sąmonės bruožus, kurie pasireiškė revoliucijos ir pilietinio karo metu. I. Babelis parodė inteligento santykius karo sąlygomis su liaudimi, dalyvaujančia kare.
Liaudies žmoguje I. Babelis parodė pirmykštį sąmonės pabudimą, žmogaus asmenybės, dar vakar buvusios užguitos ir prislėgtos, pabudimą, kuris ypač išryškėjo pasaulinio karo metu ir baigėsi po revoliucijos.
I. Babelis – realistas, ir vaizduodamas žmogų. Tačiau jo realizmas skiriasi nuo Furmanovo, Serafimovičiaus, Fadejevo realizmo, kurie, aprašydami to laiko žmonių jausmus ir mintis, sugebėjo atskleisti visuomenės revoliucinio vystymosi perspektyvą.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.