Vergilijaus kūryba savo ištakomis neabejotinai siejasi su naujos krypties poezija Romoje. Katulas ir neoterikai atmetė Enijaus išpuoselėtas romėnų literatūros tradicijas, visiškai nekeldami literatūrai visuomenės auklėjimo tikslų. Jų tikslas buvo praturtinti romėnų literatūrą naujomis formomis, pasiremiant aleksandrinės poezijos pavyzdžiais.
Daug abejonių kelia pats ankstyviausias Vergilijaus laikotarpis - iki „Bukolikų" pasirodymo, bet tos abejonės liečia tik konkrečius kūrinius, kurie yra priskiriami Vergilijui šiuo laikotarpiu. Pats jo ankstyvųjų mėginimų pobūdis neabejotinai yra aleksandrietiškas.
„Bukolikos", „Georgikos" ir „Eneida" atskleidžia nepaprastai įdomias Vergilijaus kūrybos tendencijas. Visų šių kūrinių pradinė idėja yra neoterinė, išplaukianti iš bendros naujų ieškojimų tendencijos, o galutinis užbaigimas kupinas gilaus susirūpinimo savo krašto žmogumi, jo idėjiniu užgrūdinimu. Toks pilietinis poezijos tonas buvo būdingas Enijaus tradicijai.
Tuo būdu pagrindinis Vergilijaus poezijos dėsningumas glūdi jo nenuilstamose pastangose įveikti paviršutinišką neoterikų beidėjiškumą, kartu išlaikant ir ištobulinant tas literatūrines formas, kurios atsirado Romos literatūroje jų dėka.
Savo ruožtu, šis Vergilijaus kūrybos bruožas padeda suprasti ir jo originalumą, nes kiekvienu atveju Vergilijus, pradėdamas nuo aleksandrinių formų, sukurdavo jų pagrindu visiškai naujovišką kūrinį.
This work is licensed under a Creative Commons Attribution 4.0 International License.