Straipsnis skirtas Eugenijaus Meškausko asmenybės ir mąstymo bruožams aptarti. Teigiama, kad paskaitos, kaip ir rašymas, nebuvo E. Meškausko stichija. Svarbiausiais jo mąstymo sklaidos pavidalais laikomi jo pokalbiai su mokiniais katedroje, kurių svarbiausias elementas – sokratiškasis dialogas, kuriame buvo juntama laisvės dvasia. E. Meškauskas buvo mokytojas ne kaip specialistas, bet kaip savitas egzistencinis žmogaus tipas, kuriam būti mokytoju yra ne profesija, o tiesiog jo gyvenimo, jausenos ir mąstysenos stilius. Autorius teigia, kad būti filosofu – reiškia regėti pasaulį aiškiai ir paprastai, be jokių gudravimų ir iliuzijų. Tokia paprasta, aiški, konkreti, reginti filosofija gali atsirasti tik sokratiško dialogo stichijoje, kurioje ir dirbo E. Meškauskas. Svarstoma apie Meškausko mokyklos egzistavimą ir jos savybes, teigiama, kad ši mokykla suprastina kaip laisvų dvasių bendravimas, kurio centras buvo pats E. Meškauskas.
