Būties problema G. Hegelio ir S. Kjerkegoro filosofijoje
-
Arvydas Šliogeris
Publikuota 2014-09-29
https://doi.org/10.15388/Problemos.1977.19.5666
PDF

Reikšminiai žodžiai

Georgas Hegelis
Karlas Marxas
Sorenas Kierkegaardas
būtis
egzistencija

Kaip cituoti

Šliogeris A. (2014) „Būties problema G. Hegelio ir S. Kjerkegoro filosofijoje“, Problemos, 190, p. 23-34. doi: 10.15388/Problemos.1977.19.5666.

Santrauka

Straipsnis skirtas būties sąvokos interpretacijų klasikinėje vokiečių (ypač G. Hegelio) filosofijoje ir pohėgelinėje (K. Marxo ir S. Kierkegaardo) filosofijoje lyginamajai analizei. Teigiama, kad G. Hegelis užbaigia Vakarų filosofijos tradiciją, kurioje vyravo idėja apie būties ir mąstymo tapatybę, todėl būtis ištirpo pažinimo struktūrose ir prarado savo ontologinį reikšmingumą tapdama loginės visumos dalimi. K. Marxas ir F. Engelsas pateikė radikaliai naują būties sąvokos interpretaciją: būtis marksistinėje filosofijoje yra materiali tikrovė, susieta su praktiškai veikiančia ir socialiai determinuota žmogiškąja egzistencija. Būtis nesutampa su mąstymu, būties problema negali būti sprendžiama vien abstrakčiuoju mąstymu. Tradicinei būties sąvokai oponavo ir danų religinis mąstytojas S. Kierkegaardas. Atmesdamas būties ir mąstymo tapatybę, jis iracionalistiškai interpretavo būties problemą: būtis yra ne tai, ką mes mąstome, bet tai, kuo ir kaip egzistuoja konkretus individas. Tikroji žmogaus būtis yra individualiai dvasiškas atvirumas Dievui – religinė egzistencija.
PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.