M. Heidegeris apie meno kūrinio prigimtį
-
Arvydas Šliogeris
Publikuota 2014-09-29
https://doi.org/10.15388/Problemos.1979.23.6245
PDF

Reikšminiai žodžiai

Martin Heidegger
meno prigimtis
meno kūrinys
būtis
meno filosofija

Kaip cituoti

Šliogeris A. (2014) „M. Heidegeris apie meno kūrinio prigimtį“, Problemos, 230, p. 40-51. doi: 10.15388/Problemos.1979.23.6245.

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama M. Heideggerio meno kūrinio prigimties samprata. Autorius teigia, kad M. Heideggeris siekė paneigti estetinį požiūrį į meną ir plėtojo meno kūrinio ontologinės interpretacijos principus, kurie glaudžiai susiję su filosofo pastangomis sukurti vadinamąjį būties mąstymą. Meno kūrinys savo pasaulyje yra toji vieta, kurioje būtis atsiveria per esinį. Pateikiama M. Heideggerio estetizmo kritika. Estetinėje erdvėje vienintelė ontologinė realybė yra subjektas (menininkas arba vartotojas), o jo požiūris į kūrinį yra grynai ironiškas. Straipsnyje parodoma, kad filosofas iš esmės siekia atnaujinti religinį meną, kurį jis laiko tikru ir autentišku. Kūrinys, kaip būties fenomenas, ir pati būtis yra religijos pagrindas, šaltinis ir pradmuo. Tikrojo meno kūrinio egzistavimo ir atvirumo žmogui būdas yra šventumas. Kūrinys atsiveria kaip šventenybė, vadinasi, ikiestetinis sąlytis su kūriniu yra meldimasis. Teigiama, kad bet kokie bandymai atkurti praeitį pasmerkti būti nesėkmingi; tai supranta ir pats M. Heideggeris. Dėl šios priežasties jam tenka tikėti tik meno būties pakartojimo abstrakčia galimybe.
PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.