Gamtos dykynė. Žmogaus egzistencija tarp šlamšto ir reintegravimosi utopijos
Sekuliarizacijos profiliai
Gianluca Cuozzo
Publikuota 2017-09-08
https://doi.org/10.15388/Relig.2014.14-15.10823
PDF

Reikšminiai žodžiai

gamta
vartotojiškumas
atliekos
reintegravimosi utopijos

Kaip cituoti

CuozzoG. (2017) „Gamtos dykynė. Žmogaus egzistencija tarp šlamšto ir reintegravimosi utopijos“, Religija ir kultūra, 0(14-15), p. 30-43. doi: 10.15388/Relig.2014.14-15.10823.

Santrauka

Gyventi šiandienos subjaurotame peizaže, kur gamta tėra senovės grožio ir gausos fragmentas, reiškia tout court įžengti į alegorijos erą, kurioje žmogiškoji egzistencija priversta apgyvendinti mėnulio peizažą, primenantį Philipo K. Dicko aprašytuosius peizažus, pūvančių atmatų vietą, kur viskas greitai redukuojama į šlamštą ir tauškalus. Vis dėlto gamta, nors ir tapo tik buvusios savęs fragmen­tas ar alegorija, dar išlaiko istorinį matmenį: tą laiko matmenį, kurio socialinis pasaulis, – virtęs buku save įamžinančiu mitu, – atsisakė dėl „visad tapataus ir visad naujo“ bei konkrečių istorinių kontingentiškų padarinių neatšaukiamumo. Tačiau net ir sudarkyta gamta gali tapti konkrečios reintegravimosi utopijos šaltiniu dėl savo istorinio matmens. Kitaip sakant, nei gamtos dykynė, nei mūsų svajonės apie išsigelbėjimą nėra laisvos nuo jų kitu būdu netikėto abipusio solidarumo: būdamos tarpusavyje susijusios, jos stumia vaizduotę į tolimas ir seniai užmirštas žemes, kuriose apsigyvenusi laimė, kurios vardas, – dabar išsigintas istorijos, – yra atgautas rojus.

PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.