RELIGINĖ PATIRTIS: HIEROFANIJA AR HIEROFONIJA?
Religinė patirtis
Lina Vidauskytė
Publikuota 2012-01-01
https://doi.org/10.15388/Relig.2012.0.2737
PDF

Kaip cituoti

Vidauskytė L. (2012) „RELIGINĖ PATIRTIS: HIEROFANIJA AR HIEROFONIJA?“, Religija ir kultūra, 100, p. 105-113. doi: 10.15388/Relig.2012.0.2737.

Santrauka

Oralinėje tradicijoje žmogaus sensorika yra orientuota kitaip, nei vizualinėje kultūroje. Pirmenybė yra teikiama balsui, akustinėms, ritminėms audialinės juslės savybėms. Ši sensorinė kombinacija veikia visose srityse, nes tokia yra būtinybė. Religijoje balsas taip pat atlieka lemiamą vaidmenį. Dievas kreipiasi į žmogų, kaip ir žmogus kreipiasi į Dievą. Tačiau ši kadaise pamatinė audialinė religinė patirtis buvo išstumta rašto kultūros. Straipsnyje keliamas religijotyroje plačiai vartojamos sąvokos „hierofanija“ adekvatumo įvardijant religinės patirties specifiką klausimas.
Pagrindiniai žodžiai: hierofanija, hierofonija, oralumas, balsas, šventybė.

RELIGIOUS EXPERIENCE: HIEROPHANY OR HIEROPHONY

Lina Vidauskytė

Summary
The human sensorial system in oral society and tradition is oriented differently than in visual culture. Priority is given to voice and to the rhythmical property of the auratic organ of sense. Such sensorial combination is necessary in all areas of oral society and its culture. Voice plays one of the most important roles in religion. God addresses the human, and the human appeals to God. Yet this basic auratic religious experience was displaced by written culture. Thus, the main question of this paper is the suitability of term “hierophany” (which is widely used in religious studies) for naming the specificity of religious experience.
Keywords: hierophany, hierophony, orality, voice, sacrum.

PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.